Lapkričio 29 dieną, per visų Serafiškojo Ordino šventųjų iškilmę, sukanka 35 metai nuo tos dienos, kai 1979 m. popiežius Jonas Paulius II paskelbė šv. Pranciškų iš Asyžiaus „visų, besirūpinančių ekologija, dangiškuoju globėju“, atkreipdamas tikinčiųjų dėmesį į Pranciškaus sukurtą „Kūrinijos giesmę“.
Pranciškus Asyžietis yra plačiai vadinamas išskirtiniu krikščioniško rūpinimosi kūrinija pavyzdžiu. Šiame ekologinės krizės amžiuje mokslininkai, skirtingų tikėjimų lyderiai ir net ateistai vadina Pranciškų savo įkvėpėju. Kodėl jis susilaukia tokio plataus atgarsio?
Pirmiausia reikėtų pabrėžti, jog Pranciškus aistringai mylėjo visą kūriniją kaip Dievo rankų darbą. Gili pagarba kūrinijos grožiui ir gerumui pripildė jį dar didesne meile ir dėkingumu Dievui, gausių palaiminimų ir pilnatvės šaltiniui.
Antra, Pranciškus patyrė Dievo buvimą kūrinijoje. Jis jautė, kad tai, kas gamtiška, nukreipia ir dalyvauja tame, kas „antgamtiška“. Pranciškus jautė, kad Dievas, kuris įsikūnijo per Jėzų Kristų, tebėra ir visada išliks įsikūnijęs pasaulyje. Jis primena mums vidinį, patvarų kūrinijos gėrį kaip Dievo kuriančiosios meilės išsiliejimą ir namus. Šį jo supratimą savo enciklikoje pakartojo Jonas Paulius II, kalbėdamas apie kontempliatyvų požiūrį tų, kurie gyvybėje įžvelgia gilesnę jos prasmę, visame kame atrasdami Dievo atspindį ir kiekviename žmoguje įžvelgdami gyvą jo paveikslą (Evangelium vitae 83).
„Kūrinijos giesmė“ geriausiai perduoda Pranciškaus santykį su kūrinija. Galbūt labiausiai išskirtinis dalykas yra tai, jog šventasis kūrinius vadino „broliu“ ar „sese“, parodydamas, kokį stiprų ryšį jautė su jį supančiu pasauliu. Pranciškus mėgavosi saule, įsižiūrėjo į žvaigždes, šoko su oru, žavėjosi ugnimi ir vandeniu, glamonėjo žemę. Kūrinijos giesmė yra Dievo meilės kūriniuose išaukštinimas, kuri grąžinama Dievui per pačių kūrinių šlovinimą. Kiekvienas kūrinys yra Dievo Kūrėjo apsireiškimas ir ženklas, nes Jis visur palieka dieviškąjį pėdsaką. Gamta turi įgimtą vertę, ateinančią iš Dievo, o ne dėl jos naudingumo žmonėms. Tai tikroji ekologinė išmintis. Be to, „Kūrinijos giesmė“ negali būti suprasta neapmąstant Pranciškaus meilės Jėzui Kristui bei jo pamaldumo įsikūnijimo ir kančios slėpiniui. Dievo nusižeminimas, paskatinęs Jį įžengti į kūriniją ir tapti vienu iš mūsų, be galo sutaurina visą kūriniją.
Pranciškaus pasiryžimas gyventi pagal Jėzaus Kristaus Evangeliją, susietas su aistringa meile kūrinijai, pagimdė naują požiūrį, kuris socialinį teisingumą sujungė su ekologiniu teisingumu. Pranciškus siekė teisingų santykių ne vien tarp žmonių, bet su visais kūriniais ir pačia Žeme: net iki klusnumo laukiniams žvėrims (pagal „Dorybių išaukštinimo“ maldą).
Šv. Pranciškaus pavyzdys gali įkvėpti mus atsakyti į Žemės šauksmą su meile, gailestingumu ir dosnumu. Nors neturime imituoti viduramžių žmogaus visiškai skirtingame modernaus pasaulio kontekste, visgi galime sekti jo pavyzdžiu galvodami, kaip spręsti dabartines ekologines problemas.
Monika Midverytė OFS