Rugsėjo pirmoje pusėje teko laimė susipažinti su Pranciškoniškosios šeimos nariais Kenijoje. Nors susitikome pirmą kartą gyvenime, o nei vienas iš jų iki tol nežinojo, kad yra tokia Lietuva, nuo pirmojo vakaro buvau apgaubta meile ir rūpesčiu.

Pasauliečiai pranciškonai ten gyvena labai kukliai, tačiau jų širdys itin džiaugsmingos ir dosnios. Keliaujant po šalį mano globėjas Patrickas Macharia OFS papasakojo apie pirmųjų brolijų Kenijoje susikūrimą, iššūkius, su kuriais susiduria šalies gyventojai, ir pasauliečių pranciškonų vykdomas misijas.

Gal galėtumėte prisistatyti?

Aš esu Patrickas Machiara, pasaulietis pranciškonas iš Kenijos. Esu vedęs, mano žmona vardu Glandis. Dievas apdovanojo mus trimis vaikais. Jau maždaug 24-erius metus priklausau Pasauliečių pranciškonų ordinui. Prieš tapdamas pasauliečiu pranciškonu, priklausiau pranciškoniškam jaunimui, bet tuo metu dar nebuvo jokių oficialių struktūrų. Sekiau savo brolio pavyzdžiu, kuris buvo pasaulietis pranciškonas, taip pat ir mano mama. Kartu su savo vyresniuoju broliu eidavau į darbą, o po to ir į brolijos susitikimus bei apaštalines veiklas. Taip ir atradau savo pranciškoniškąjį pašaukimą.

Mano pirmasis troškimas buvo įstoti į Pirmąjį ordiną ir tapti mažesniuoju broliu. Deja, esu kilęs iš vargingos šeimos, ir tėvai neišgalėjo manęs išleisti į vidurinę mokyklą. Taigi, negavau pakankamo išsilavinimo, kad galėčiau įstoti į Pirmąjį ordiną. Laikas bėgo ir galiausiai supratau, kad galiu tarnauti Dievui kaip pasaulietis. Tada tęsiau savo pašaukimo kelionę kaip pasaulietis pranciškonas, prisijungiau prie brolijos, pradėjau ugdymą ir galiausiai 1990-ųjų gegužės 25-ąją daviau įžadus. Šiuo metu esu Kenijos Nacionalinės Tarybos viceministras, tuo pačiu tarptautinio atstovo CIOFS pavaduotojas, o savo vietinėje brolijoje esu ugdymo magistras.

Kasdieniame gyvenime esu verslininkas, dirbu su tarptautine Amerikos kompanija – paprastai tiekiu sveikatos priežiūros produktus, maisto papildus ir ploviklius. Tai man leidžia išmaitinti savo šeimą, išleisti į mokyklą vaikus ir suteikti jiems pastogę. Esu labai laimingas ir meldžiu Dievą, kad Jis ir toliau laimintų mane ir mano šeimą, o mes galėtume dar geriau Jam tarnauti.

Kiek metų Pasauliečių pranciškonų ordinas gyvuoja Kenijoje? Kas įsteigė pirmąsias brolijas?

Ordiną įsteigė brolis iš Tanzanijos – pasaulietis pranciškonas, kuris dirbo Rytų Afrikoje ir buvo paskirtas į Nairobį. Jis ėmė bendrauti su misionieriais, 1968 metais dirbusiais šv. Petro Klavero bažnyčioje. Kunigai jį palaikė, ir taip jis pradėjo pasauliečių pranciškonų veiklą Nairobyje. Būtent šv. Petro Klavero parapijoje buvo įsteigta pirmoji brolija, šiuo metu žinoma kaip Porciunkulės brolija.

Nuo pat brolijos gyvavimo pradžios daugybė žmonių su džiaugsmu prisijungė prie Trečiojo Ordino. Tarp jų buvo ir mano vyresnysis brolis. Ugdytis pasauliečiai pranciškonai vykdavo į Tanzaniją, o paskui grįždavo į savo brolijas. Dabar Ordinas yra išplitęs beveik po visą šalį. Iš pradžių mus lydėjo Tanzanijos mažesnieji broliai kapucinai. Vėliau, 1974 metais, atvyko kapucinai iš Maltos, kurie tapo mūsų dvasiniais asistentais. Dar vėliau prie jų prisijungė mažesnieji broliai ir mažesnieji broliai konventualai. Ilgainiui Kenijoje gimė Pranciškoniškoji šeima, kurios dalis esame ir mes. Džiaugiuosi būdamas šios šeimos dalimi, nes mes, vienuoliai ir pasauliečiai, dirbame kartu, ir tai yra tikrai nuostabi patirtis.

Pristatykite savo nacionalinę broliją – kiek pasauliečių pranciškonų yra Kenijoje ir koks jų amžius?

Nacionalinę broliją sudaro šeši regionai – Nairobio, Mombasos, Bogomos, Embu – Meru, Šiaurės Nakuru ir Pietų Nakuru. Šiuo metu turime 43 vietines brolijas, apie 480 įžadus davusių narių, ir apie 130 kandidatų, kurie dar yra ugdymo etape.

Ar pasauliečiai pranciškonai kenčia skurdą, kaip ir kiti Kenijos gyventojai?

Žinoma. Daugybė pasauliečių pranciškonų gyvena itin vargingai. Svajoju padėti žmonėms suprasti, kas iš tiesų yra skurdas, nes kartais žmonės nesupranta, apie ką kalbama. Dalis žmonių yra tiesiog pasirinkę būti vargšais. Kodėl taip sakau? Nes yra žmonių, kurie turi daug žemės, bet jos nedirba, nelaiko gyvulių: karvių, ožkų, avių. Tokie žmonės yra tinginiai. Kita dalis neturtingų žmonių vargsta todėl, kad nemoka išnaudoti turimų resursų. Tai viena iš minčių, kuri sukasi galvoje, norint padėti savo broliams ir seserims. Pats gimiau neturtingoje šeimoje, tačiau šiandien mano vaikai mokosi geroje mokykloje, mes gyvename pasiturinčiai, galiu išmaitinti savo šeimą. Neturiu nieko, esu tik smulkus verslininkas, kuris naudoja turimus, kad ir nedidelius resursus – savo galvą, savo burną. Esu įsitikinęs, kad žmonės tikrai galėtų pragyventi, jei geriau naudotųsi savo galva.

Kenija susiduria su keliomis ypač skaudžiomis problemomis – skurdu, AIDS, dideliu užterštumo lygiu… Ar mėginate šiuos iššūkius spręsti savo brolijose? Ir kokios yra pagrindinės Kenijos pasauliečių pranciškonų tarnystės?

Šiuo metu ketiname pradėti vykdyti kelis skirtingus projektus. Pirmasis jų tai ‚džihas‘. ‚Džihos‘ yra maži parazitai, kurie paprastai įsiskverbia ir auga žmogaus kūne. Jų daugybė ne tik Kenijoje, bet ir daugelyje kitų Afrikos dalių. Mėginsime naikinti šiuos parazitus, nuo kurių labiausiai kenčia vargingai gyvenantys žmonės. Tai panašu į raupsus. Džiaugiuosi, kad Dievas davė supratimą ir priemones, kaip tai padaryti. Ir turiu daug draugų, norinčių prisidėti prie šios misijos.

Kitas svarbus dalykas – skurdo mažinimas. Aš pats nesu išsilavinęs, kilęs iš žemos klasės ir neturtingos šeimos, todėl noriu padėti kitiems vargingai gyvenantiems žmonėms, kad jie turėtų ką valgyti.

Nacionalinė taryba paskyrė mane atstovu JPIC – taip vadinamoje Teisingumo, taikos ir kūrinijos integracijos organizacijoje. Praėjusią savaitę buvau jų konferencijoje apie aplinkosauginį neteisingumą. Planuojame mokymus žmonėms – kaip užsiimti natūraliu ūkininkavimu bei žemdirbyste, nenaudojant chemikalų, kurie kenkia ir sukelia ligas žmonėms, valgantiems taip užaugintus maisto produktus. Be to, mūsų produkcija dažnai nėra importuojama į Europos rinką kaip neatitinkanti kokybės standartų. Tai, be abejonės, taip pat veikia Kenijos žmonių pragyvenimo lygį.

Būdamas atstovas šiame departamente turėjau galimybę semtis žinių ir jau spėjau šį bei tą nuveikti. Esu laimingas, kad žmonės, kuriems padedu plėtoti verslą, ateina ir sako: „Patrikai, esu laimingas – anądien turėjome šiek tiek pieno, šiek tiek maisto“. Patariu žmonėms, kaip naudoti nedidelius turimus išteklius, o jie pradėję tai daryti, atsistoja ant kojų ir tampa laimingi.

Afrikoje turime labai daug politinių problemų. Politika – tai atskira problema, nes mokesčių sistemoje yra daug neteisingumo. Eksportuodami į Europą mūsų produkciją, tarpininkai pasilieka sau didžiąją pelno dalį, o ūkininkams lieka tik ašaros. Ūkininkai susiduria su daugybe problemų ir tiesiog negali išbristi iš skurdo. Jų pajamos labai mažos. Ir nors jie norėtų leisti savo vaikus mokytis, tačiau mokesčiai valstybei ir studijų mokesčiai yra labai dideli.

Kalbant apie AIDS, ši liga labiausiai plinta dėl ištvirkimo. Žmonės mano šalyje elgiasi nemoraliai – pasitaiko, kad vienas vyras gyvena su trimis ar keturiomis moterimis. Tai nebūtinai yra poligamija, tiesiog žmogus turi žmoną bei kelias meilužes, sugyventines pas kurias išeina ir praleidžia kelias dienas. Visa tai platina AIDS ir didina skurdą.

Ar pasauliečiai pranciškonai moko pranciškoniškąjį jaunimą, jaunus žmones apie gyvybės kultūrą, apie skaistumą ir tuos moralės standartus, kurie galėtų pakeisti AIDS situaciją, susidoroti su moraliniais iššūkiais?

Didelė dalis pasauliečių pranciškonų yra įsitraukę į jaunų žmonių, AIDS/ŽIV aukų konsultavimą. Daugelis jų yra katechetai ir mėgina ugdyti ne tik jaunus žmones, bet visą bendruomenę. Dauguma pasauliečių pranciškonų dirba bendruomenėse ir kalba apie gyvybės kultūrą, ŽIV ir AIDS pavojus. Ypač Nairobyje, kur yra daug pasauliečių pranciškonų, pastebiu, kad jie įsitraukę į šią veiklą.

Keliaudama po Keniją, mačiau daug misionierių bažnyčių, turite taip pat ir musulmonų bendruomenę. Ar jūsų šalyje esama įtampos, konfliktų tarp religijų?

Kenija yra krikščioniška šalis. Turime misionierių ko ne iš visų kongregacijų. Misionieriai glaudžiai bendradarbiauja ir su kitomis religijomis. Be musulmonų, Kenijoje yra labai daug skirtingų krikščioniškų sektų ir kai kurios iš jų iškraipo Dievo Žodį. Jos pamokslauja, tačiau galiausiai paaiškėja jų įsitraukimas į kūniškus dalykus, jų amoralumas.

Kenijoje yra giliai įtikėjusių atsidavusių musulmonų, kurie glaudžiai bendradarbiauja su krikščionimis. Mes, katalikai, su musulmonais visuomet palaikėme labai gerus santykius. Tačiau kartais neišvengiame terorizmo problemos. Daugelis įtariamų teroristų yra musulmonai, ypač musulmonų dvasininkai. Tai sukelia daug problemų, pavyzdžiui, bažnyčių deginimą. Keturios bažnyčios Nairobyje buvo sudegintos musulmonų. Taigi krikščionių ir musulmonų konfliktas egzistuoja. Viena vertus, dirbame kartu, tačiau kartais pasitaiko ir konfliktų.

Pateiksiu pavyzdį apie Al-šabab. AL-ŠABAB yra didelis teroristų tinklas, su kuriuo kovoja Kenijos vyriausybė. Kenijoje jų labai daug, jie įsimaišę tarp mūsų, todėl kovoti su jais nėra paprasta. Galbūt teroristas yra tavo kaimynas, tavo brolis ar tavo kolega. Negali žinoti, kas priklauso AL-ŠABAB. Jie gali ateiti į bažnyčią ir palikti ten bombą. Ateiti į turgų ir kažką susisprogdinti. Taigi, esama konfliktų tarp mūsų ir mūsų brolių musulmonų. Stengiamės būti jiems labai nuolankūs, bet musulmonų požiūriu, krikščionis reikia pašalinti. Jaučiame besitęsiančio Izraelio ir Palestinos konflikto pasekmes. Kovai paaštrėjus, Kenijos musulmonai ima mus kaltinti, kad esą mes, krikščionys, palaikome žydus. Taip kyla įtampos ir mūsų šalyje. Kai buvo nužudyti Saddamas Husseinas ir Osama bin Ladenas, įtampa buvo kilusi taip pat ir Kenijoje. Tad išties susiduriame su iššūkiais ir problemomis santykyje su mūsų broliais musulmonais.

Ko norėtumėte palinkėti Pranciškoniškajai šeimai Lietuvoje?

Per savo gyvenimą nebuvau sutikęs nė vieno lietuvio. Tiesą sakant, net nebuvau girdėjęs apie šią šalį. Bet atvyko Monika, kuri pirmoji man papasakojo apie pranciškonus, apie krikščionybę Lietuvoje ir šalies istoriją, apie žmonių kančias sovietmečiu… Visų pirma pažadu, kad maldoje visada prisiminsiu savo brolius ir seseris, ne tik pranciškonus, bet visus krikščionis Lietuvoje, nes visi esame broliai ir seserys. Tikiu, kad vieną dieną juos aplankysiu ir nekantrauju užmegzti glaudžius ryšius tarp Kenijos ir Lietuvos pranciškonų.

Parengta pagal Lietuvos pranciškoniškojo jaunimo brolijos Prezidentės ir Lietuvos pasauliečių pranciškonų ordino Nacionalinės tarybos narės Monikos Midverytės OFS interviu pranciškoniškosios šeimos radijo laidai „Porciunkulė“.

Bernardinai.lt