945b63c8f1Ona Schäffer OFS, pasaulietė pranciškonė, kartu su kitais 6 palaimintaisiais, 2012 m. spalio 21 d. popiežiaus Benedikto XVI buvo paskelbta šventąja.

Kančia atrodo beveik neatskiriamai susijusi su žemiškąja žmogaus egzistencija. Žmogiškoji kančia sukelia užuojautą, taip pat pagarbą ir savotiškai baugina. Juk kančioje slypi ypatingo slėpinio didybė. Per šimtmečius iš kartos į kartą buvo pastebėta, jog kančioje glūdi ypatinga galia ir malonė, vidujai patraukianti žmogų Kristaus artimybėn. Daugelis šventųjų, tokie kaip šv. Pranciškus Asyžietis, šv. Ignacas Lojola, šios malonės dėka išgyveno gilų atsivertimą. Toks atsivertimas ne tik atskleidžia žmogui išganingąją kančios prasmę, bet visų pirma jis tampa visiškai nauju asmeniu (Pal. popiežiaus Jono Pauliaus II apaštališkasis laiškas Salvifici doloris). Šv. Onos Schäffer gyvenimas iliustruoja šį Šventojo Tėvo pamąstymą.

Ona Schäffer gimė Mindelštetene, pietinėje Vokietijoje, Regensburgo vyskupijoje, 1882 m. vasario 18 d. didelėje šeimoje. Tėvas dirbo staliumi. Shaferiai buvo geri krikščionys, ištikimi ryto, vidudienio ir vakaro maldai, ėjo į bažnyčią kiekvieną sekmadienį ir šventinę dieną, taip pat, kai pavykdavo, darbo dienomis. Ona buvo tylus, mandagus, drovus vaikas, talentinga studentė ir nagingai atlikdavo rankų darbus. 1896 m. jos tėvas mirė, būdamas keturiasdešimties, ir paliko šeimą baisiame skurde. Ona, troškusi tapti sesute vienuole ir, jei įmanoma, apaštališkoje kongregacijoje, turėjo dirbti, kad susikrautų kraitį – finansinį įnašą, kuris buvo būtinas norint įstoti į konventą. Būdama keturiolikos Ona pradėjo dirbti pasiuntinuke, tvarkytoja pirmiausia Regensburgo vaistinėje, o vėliau – magistratų teismo nario padėjėja.

Vieną 1898 m. naktį ji pirmą kartą gavo žinią iš dangaus – jai pasirodė Šventasis, kurio vardo ji nežinojo, ir pasakė: „Prieš sulaukdama dvidešimties, imsi stipriai kentėti. Kalbėk rožinį.“

1901 m. vasario 4-osios vakarą jaunoji Ona miškininko namuose kartu su savo kompanione skalbė drabužius. Džiovyklos vamzdis, ėjęs virš vandens šildytuvo, atsikabino nuo sienos. Kad jį pritaisytų, Ona užlipo ant išsikišusios mažos sienelės. Netikėtai ji prarado pusiausvyrą ir įkrito ant kelių į verdantį skalbinių vandenį. Apimta panikos, jos pagalbininkė, užuot padėjusi išlipti, išbėgo šauktis pagalbos. Karietininkas atbėgo ir ištraukė sužeistą merginą iš vandens. Ji buvo nuvežta į artimiausią ligoninę, septynis kilometrus nuo namų. Vienuoliktą nakties ją pagaliau apžiūrėjo gydytojas ir operavo. Vėlesnės savaitės buvo siaubingos – reikėjo nuolat nupjaustyti nuo kojų gangrenuojančius audinius.

Po trijų mėnesių baigėsi Onos medicininis draudimas. Ponia Schäffer negalėjo sumokėti už gydymą, todėl turėjo pasiimti vargšę merginą atgal į namus. Užtarus gydytojui Wäldinui, neįgaliųjų priežiūros įstaiga ėmė globoti sergančią Oną. Nuo 1901 m. rugpjūčio iki 1902-ųjų  rugsėjo ji buvo paguldyta į Erlangeno kliniką. Deja, gydymas nedavė jokios naudos. Grįžusią namo ją atsidavęs slaugė pats gydytojas Wäldinas. Jis bergždžiai mėgino transplantuoti odą daugiau kaip trisdešimčia operacijų. Kadangi negalėjo suteikti sergančiai merginai palengvėjimo, jis galiausiai apsiribojo jos kojų tvarstymu steriliais tvarsčiais. Likusius dvidešimt Onos gyvenimo metų kas savaitę slaugytojai keitė šiuos tvarsčius.

Onos Schäffer planas pradėti pašvęstąjį gyvenimą dėl šios priežasties tapo neįmanomas. Jauna moteris nelengvai susitaikė su likimu – pradžioje ji nenorėjo priimti kentėjimų ir kabinosi į viltį būti pagydyta. Vis dėlto jos siela subrendo sunkioje Kryžiaus mokykloje. Mindelšteteno klebonas Riegeris, buvęs jos dvasios tėvas, paliudijo, kad iš Onos lūpų niekada negirdėjo jokio skundo. Nuolat kenčiančią Oną palaikė Dievas, ypač per šventąją Eucharistiją.

„Žmonės įvairiai reaguoja į kentėjimą. Tačiau apskritai galima pasakyti, kad beveik visuomet individas pasitinka kentėjimą žmogiškai protestuodamas ir klausdamas: „kodėl?” Žmogus klausia, kokia kančios prasmė ir ieško atsakymo žmogaus lygmeniu. Žinoma, jis dažnai to klausia Dievo ir Kristaus. Be to, žmogus negali nematyti, kad tasai, kuriam jis užduoda klausimą, pats kenčia ir trokšta atsakyti žmogui nuo kryžiaus, nuo savo kentėjimo šerdies. Vis dėlto dažnai prireikia nemažai laiko, kad šis atsakymas būtų suvoktas iš vidaus. Kristus neaiškina abstrakčiai kančios priežasčių, bet pirmiau viso kito jis sako: „Sek paskui mane!” Ateik! Savo kentėjimais imkis dalies pasaulio gelbėjimo darbe, dalyvauk Išganyme, įvykdytame per mano kentėjimą! Per mano Kryžių. Žmogui, paėmusiam savo kryžių ir dvasiškai susivienijusiam su Kristaus kryžiumi, palaipsniui atsiskleidžia išganingoji kentėjimo prasmė“ (Salvifici doloris, 26).

Nuo 1910-ųjų iki 1925 m. Ona Schäffer rašė savo mintis dvylikoje dienoraščių. Šimtas aštuoniasdešimt trys laiškai taip pat yra išlikę. Jos kalba gana paprasta, tačiau tekstuose atsiskleidžiantis originalumas ir charakterio bruožai sukrečia skaitytoją, atrandantį juose sielą, karštai įsišaknijusią tikėjime į nukryžiuotą ir prisikėlusį Kristų. Šis neišsemiamas pasitikėjimas Dievu, užtikrintumas begaline Jo meile, apreikšta jai per Kristaus kentėjimus, švietė visiems, kurie kreipėsi į ją patikėdami savo intencijas, prašydami padrąsinimo ar patarimo. Šie lankytojai, pradžioje suskaičiuojami ant pirštų, greitai augo skaičiumi. Tie, kurie būdavo labiausiai iš anksto nusistatę prieš Oną, likdavo sužavėti jos kantrybės ir gerumo.

Vienintelės sergančios moters kambario puošmenos buvo Nukryžiuotasis, užrašas Ecce Homo ir šventųjų paveiksliukai. Ona sunkiai galėjo pakilti iš lovos, kurią vadino savo lovakryžium, ar išeiti iš kambario. Retomis progomis ją sėdinčią krėsle nuveždavo į bažnyčią. Kai tik popiežius Pijus X leido kasdienę Komuniją, tėvas Riegeris kiekvieną dieną atnešdavo Onai Eucharistiją, iš kurios ji semdavosi jėgų.

Onai nerūpėjo būti žinomai. Jos dienos ėjo meldžiantis, darant rankdarbius ir rašant. „Turiu tris raktus į dangų, – sakė ji, – didžiausias, pagamintas iš ketaus, yra sunkus – tai mano kentėjimas. Antrasis yra siuvinėjimo adata ir trečiasis – plunksnakotis. Su šiais skirtingais raktais kiekvieną dieną stengiuosi atrakinti Dangaus duris. Kiekvienas iš jų turi būti dekoruotas trimis mažyčiais kryžiais, kurie yra malda, auka ir pasiaukojimas.“

Kaimo vaikai dažnai ateidavo aplankyti Onos. Jie buvo jos patraukti. Serganti moteris kalbėjo vaikams apie Išganytoją, Mergelę Mariją ir šventuosius. Ona aiškino jiems, kaip žmonės patenka į Dangų. Visas Mindelštetenas ją mylėjo. Švenčių dienomis grupė kaimiečių ateidavo jos aplankyti. Kartais kaimiečiai, stovėdami už lango, dainuodavo jai serenadą.

Gailestingumas kenčiančiam artimui ištraukdavo Oną iš įprastos tylios būties. Kai tik sulaukdavo sunkumus patiriančio žmogaus, ji atrasdavo tūkstantį džiugių draugiškų žodžių jam paguosti, o pati tuo metu atrodydavo esanti laimingiausia iš visos Kūrinijos.

Visais amžiais žmonės ieškojo atsakymo į kančios prasmės klausimą. „Gyviausiai jis iškyla Jobo knygoje. Šio teisaus vyro, be jokios kaltės patyrusio daugybę kančių, istorija yra gerai žinoma. Jis praranda savo turtą, sūnus bei dukteris, galiausiai jį patį užpuola sunki liga. Šioje baisioje situacijoje Jobo namus aplanko trys draugai, ir kiekvienas savaip stengiasi   Jobą įtikinti, kad jis yra kažkuo labai nusikaltęs, jei prispaudė tokia daugybė įvairių baisių kančių. Nes kančia, tvirtino jie, visuomet ištinka žmogų kaip bausmė už nusikaltimą. Ją siunčia absoliučiai teisus Dievas, ir ji pagrindžiama teisingumu. Galima sakyti, kad seni Jobo draugai nori ne tik įtikinti jį moraliniu blogio pateisinimu, bet tam tikra prasme stengiasi prieš pačius save apginti moralinę kančios prasmę. Jų akimis žiūrint, kančia gali būti prasminga tik kaip bausmė už nuodėmę, taigi tik Dievo, kuris už gera moka geru, o už pikta baudžia, teisingumo plotmėje. Norėdami rasti teisingą atsakymą į kančios klausimą kodėl, turime pažvelgti į dieviškosios meilės apreiškimą: Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą” (Jn 3, 16). Jeigu sugebame suvokti dieviškosios meilės didybę, Kristus mums leidžia prisiliesti prie kančios slėpinio ir rasti atsakymą į klausimą, kodėl. (Salvifici doloris 10, 13)

Ona ilgą laiką buvo Trečiojo šv. Pranciškaus ordino (dabar vadinamo Pasauliečių pranciškonų ordinu) narė. 1910 m. spalio 4 d., per šv. Pranciškaus iškilmę, jai kuriam laikui atsivėrė Kristaus kančios stigmos, bet ji maldavo Dievą, kad paverstų suteiktas mistines žaizdas nematomomis.

Neatrodo, kad būtų daug skaičiusi Šventąjį Raštą, bet, būdama Katalikų Bažnyčios dukra, ištikimai laikėsi doktrinos ir liturgijos. „Melstis už šventąją Bažnyčią ir jos kunigus yra man pats svarbiausias dalykas“, – sakė ji. Ona savo neįgaliosios gyvenimą suprato kaip dalyvavimą Kristaus kryžiuje. „Kentėjimo valandomis ir per daugybę bemiegių naktų aš turėjau nuostabią galimybę atnešti savo dvasią priešais tabernakulį ir pasiūlyti permaldavimą bei atsilyginimą Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai, esančiai Švenčiausiame Sakramente. Dėkoju už savo kryžių ir kentėjimus vienybėje su Marijos, Sopulingosios Motinos, padėka“, – sakė ji. Mūsų Viešpats Jėzus Kristus, Švenčiausioji Mergelė ir šventieji dažnai kalbėdavo Onai sapnuose, ir šios žinios iš Dangaus suteikdavo jai palengvėjimą ir išankstinį Rojaus pajautimą.

Iki gyvenimo pabaigos ji su dėkingumu priėmė ribotą medicinos jai teikiamą palengvėjimą. Per dvidešimt penkerių metų kankinystės kursą ji ištobulino vidinį gaunamų išmėginimų priėmimą. Ji atrado vidinės ramybės paslaptį, kurią išreiškė savo paprasta kalba: „O, kokia laimė ir kokia meilė slypi kryžiuje ir kentėjimuose!… Nepraleidžiu penkiolikos minučių be skausmo ir tam tikrą laiką nežinojau, ką reiškia būti be kančios. Dažnai kenčiu taip stipriai, kad sunkiai galiu ištarti žodį. Kai tai vyksta, galvoju, kad mano Tėvas Danguje ypatingai mane myli.“ Šv. apaštalo Pauliaus žodžiais tariant: aš kupinas paguodos ir džiaugsmo visuose mūsų sielvartuose. (2 Kor 7, 4). Ona kentėjo su mistiniu džiaugsmu.

Trejus su puse metų prieš mirtį Onai teko nustoti daryti rankdarbius, teikusius jai atsipalaidavimą ir galimybę būti naudingai. Negana to, tapo visiškai neįmanoma nuvežti ją į kaimyninės parapijos bažnyčią švęsti Mišių. Ši netektis jai buvo labai skausminga. Ji rašė: „Mano gyvenimas pamažu gęsta kančioje… Amžinybė vis artėja. Greitai gyvensiu Dieve, kuris pats yra Gyvenimas. Dangus neturi kainos, ir aš kiekvieną minutę džiaugiuosi Viešpaties kvietimu į neapsakomai gražią Tėvynę.“ 1925 m. spalio 5 dieną, priėmusi šv. Komuniją ir padariusi kryžiaus ženklą, Ona, ištarusi „Viešpatie Jėzau, aš myliu tave“, ramiai mirė, sulaukusi 43 metų amžiaus.

„Kristus savo Prisikėlimu galutinai nugalėjo pasaulį. Tačiau kadangi Kristaus Prisikėlimas neatsiejamas nuo jo Kančios ir mirties, jis sykiu nugalėjo pasaulį savo kentėjimu. Kančia ypatingu būdu dalyvavo toje pergalėje prieš pasaulį – ji pasirodė Prisikėlimu. Prisikėlusio Kristaus kūne – rankose, kojose ir šone – kryžiaus žaizdos. Per Prisikėlimą jis parodo pergalingą kančios galią ir nori pripildyti tikrumo dėl šios galios širdis tų, kuriuos jis pasirinko apaštalais ir kuriuos jis nuolat pasirenka ir siunčia. (Salvifici doloris, 25)

Iš www.ciofs.org vetrė Monika Midverytė OFS