Liepos 9–15 dienomis Lizje, Prancūzijoje, vyko pirmasis Europos pasauliečių pranciškonų ir pranciškoniškojo jaunimo kongresas „Duc in altum“. Visą savaitę šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės ir jos palaimintųjų tėvų Louis ir Zelie Martenų mieste kongreso dalyviai šventė brolystę ir dalijosi iššūkiais bei džiaugsmais, su kuriais susiduria Bažnyčia ir pranciškoniškoji šeima skirtingose Europos šalyse. Į kongresą susirinko pasauliečiai pranciškonai iš 25 šalių ir pranciškoniškojo jaunimo atstovai iš 9 Europos valstybių. Iš viso kongrese dalyvavo per 150 žmonių, o tarp jų ir 16 atstovų iš Lietuvos.
Pirmąją kongreso dieną vyko ekskursija po Lizje miestelį, dalyviai šventė Eucharistiją šv. Teresėlės ir jos tėvų parapijos bažnyčioje, o vakarinėje programos dalyje visų šalių delegatai prisistatė dainuodami tautines dainas, šokdami ir vaišindami kitus dalyvius specifiniais iš namų atsivežtais delikatesais.
Antroji kongreso diena prasidėjo Generalinės pasauliečių pranciškonų ordino tarybos Prezidiumo narių įžanginiais pranešimais ir visų šalių atstovų paruoštų skaidrių apie Trečiojo ordino situaciją jų šalyje peržiūra. Ši programos dalis nusitęsė ir į popietę bei padėjo susidaryti aiškesnį vaizdą apie pasauliečių pranciškonų ir pranciškoniškojo jaunimo situaciją Europoje. Daugelio šalių atstovai pasakojo, kad jų nacionalinės brolijos sensta, o jaunimas nenoriai įsitraukia į Ordino gretas.
Vakare visi dalyviai ėjo į piligrimų lėšomis šv. Teresėlės garbei pastatytą baziliką, kur šventė šv. Mišias. Dienos programą užbaigė Prancūzijos pranciškoniškojo jaunimo pastatyta misterija apie šv. Pranciškaus ir šv. Klaros gyvenimą.
Trečiadienį dėmesys buvo sutelktas į iššūkius, su kuriais susiduria Europos pranciškoniškoji šeima ir visi krikščionys. Tarptautinė pranciškoniškojo jaunimo koordinatorė iš Kroatijos Ana Fruk kalbėjo apie juos iš jaunimo perspektyvų. Ji, cituodama popiežių Joną Paulių II, priminė, kad krikščionybė padėjo Europos kultūros pamatus ir ją formavo, įdiegdama esmines vertybes. Tačiau šiandienė Europa, būtent tuo momentu, kai tvirtina ir plečia savo ekonominę bei politinę vienybę, atrodo kamuojama gilios vertybių krizės. Kyla įspūdis, jog, nors ir disponuodama didesniais ištekliais, ji stokoja polėkio, kuris palaikytų bendrą projektą ir vėl teiktų jos piliečiams vilties pagrindą. (Ecclesia in Europa 108). Būtent jaunimas gali atnešti Europai vilties.
Ana Fruk pasakojo, kad susitikdamas su jaunimu Zagrebe, Kroatijoje 2011 m., popiežius Benediktas XVI drąsino jaunimą, primindamas šv. apaštalo Pauliaus patirtį, kurią jis, kalėdamas dėl tikėjimo, aprašė Laiške filipiečiams, liudydamas, kad Evangelija negali būti įkalinta. „Jo pavyzdys mums atskleidžia, kaip įmanoma išsaugoti gyvenimo džiaugsmą netgi sunkiais tamsos momentais“, – susitikime sakė popiežius.
Pranešime Ana Fruk kvietė pranciškoniškąjį jaunimą būti vilties ir džiaugsmo nešėjais savo autentišku gyvenimu Evangelija, nes būtent tuo šv. Pranciškus įkvėpė ir patraukė žmones. Pasak jos, šis gyvenimas neatsiejamas nuo kasdienės maldos ir aktyvaus dalyvavimo visuomenėje. Jaunimo koordinatorė teigė, kad pranciškoniškasis jaunimas turi būti ištikimi krikščioniškosioms vertybėms visuomenėje, siūlančioje neribotą laivę ir teisę pasirinkti neprisiimant atsakomybės už savo veiksmus. Jis turėtų atpažinti konkrečios visuomenės, kurioje gyvena, poreikius ir, atliepiant į juos, reaguoti. „Bendradarbiavimas su kitomis Bažnyčios institucijomis ir pilietinėmis organizacijomis leis mums pasijusti visų geros valios žmonių broliais ir sesėmis“, – apibendrino Ana Fruk.
Po to pranešimą skaitė CIOFS prezidiumo narys iš Vengrijos Tiboras Kauseris. Analizuodamas dabartinės Europos žaizdas, jis pabrėžė bendruomeniškumo ir žmogiškųjų ryšių liudijimo svarbą: „Gyvename individualistiniame amžiuje. Vertybe laikoma nepriklausomybė, įpareigojančių ryšių vengimas, ar tai būtų santuoka, ar įsitraukimas į vietos bendruomenę. Žinau tik vieną atsakymą į šį iššūkį: reikia atkurti vienybę su Dievu įvairiomis matomomis formomis – per sakramentinę santuoką ir krikščioniškąją šeimą, per brolijų gyvenimą, priklausymą Bažnyčiai ir asmeninį žmogaus atsivertimą, – dėstė pranešėjas. – Pasauliečiai pranciškonai turime gyventi tikrą bendruomeninį gyvenimą, palaikyti vieni su kitais abipusį savęs dovanojimo ryšį. Tai yra galimybė liudyti Triasmene bendruomene esantį Dievą ir spręsti visuomenės susiskaldymo ir individualizmo atnešamos vienatvės aukų problemą.“
Generalinio prezidiumo narys kaip svarbų uždavinį Ordino nariams iškėlė ir buvimo vertės sugrąžinimą. „Pastaruoju metu buvimas nuvertėjo ir dominuoti ėmė veikimas. Visuomenėje labiau vertinami tie, kurie yra produktyvesni ir aktyvesni. Kuo produktyvesnis žmogus, tuo labiau jis gerbiamas. Tačiau pats Dievas žydams save pirmiausia pristatė kaip Esantįjį: „Aš esu, kuris esu“, nors visatoje nėra už Jį veiklesnės ir aktyvesnės būtybės. Mes turime naujai atrasti vertę tų Dievo kūrinių, kurie yra neproduktyvūs: kūdikių, senelių, ligonių ir neįgaliųjų. Jie vertingi, nes yra Dievo atvaizdai, kaip ir kiekvienas iš mūsų. Iš esmės, jie nėra menkesni nei bet kuris kitas“, – teigė Tiboras Kauseris.
Dienos programą užbaigė maldos viligija už Naująją Evangelizaciją, kurią organizatoriai patikėjo vesti Lietuvos ir Kroatijos grupėms, taip parodydami pasitikėjimą mūsų šalies pranciškoniškajai šeimai.
Ketvirtadienį pagrindinė rytinės ir popietinės programos dalis buvo Vienos arkivyskupo kardinolo Christopho Schonborno pranešimas „Bažnyčios iššūkiai Europoje“ ir atvira kardinolo diskusija su kongrese dalyvavusiu pranciškoniškuoju jaunimu.
Kaip vieną iš iššūkių kardinolas iškėlė sekuliarizaciją. „Šiuo metu susiduriame su begaline visuomenių sekuliarizacija, mūsų šalys po didžiulių kančių pasuko sekuliarizmo keliu. Mes tai matome daugelyje valstybių: Olandijoje, Slovakijoje, Slovėnijoje ir netgi Kroatijoje.“ Kaip atsaką į šį išbandymą, kardinolas pateikė misiją ir veiklią meilę: „Neturime kitos galimybės mylėti negu mylėti šiandien. Šv. Teresėlė sakė: mylėti Tave turiu tik šią dieną. Vakarykštė diena praėjo, o rytojaus dar neturime savo rankose. Mylėkime šiandien, nes Dievas mus myli šiandien, dabar. Kaip kasdien sakome kalbėdami 94 psalmę, „jeigu šiandien išgirsite Viešpaties balsą, neužkietinkite savo širdžių, atsiverkite jam“.
Pasak ganytojo, artimiausių metų Bažnyčios kryptis yra misija ir pats šv. Pranciškus rodo mums pavyzdį: „Misija nėra kažkas tokio, ką turime atrasti. Tai yra krikščionybės širdis, bet tam pirmiausia patys turime tapti mokiniais. Popiežius Paulius VI savo apaštališkajame paraginime „Evangelii Nuntiandi“ rašė, kad tie, kurie turi būti pirmiausia evangelizuoti, esame mes patys. Viskas prasideda nuo mūsų evangelizacijos. Ar aš iš tiesų gyvenu kaip Jėzaus apaštalas? Ar seku Jo keliu? Ar einu paskui Jį ir klausau Jo žodžių? Ar matau Jo akimis, dirbu Jo rankomis, galvoju Jo mintimis ir myliu Jo širdimi? Tai yra esminis klausimas. Šv. Pranciškus savo brolius mokė: skelbkite visiems Evangeliją ir, jeigu reikia, vartokite žodžius. Taigi pirmiausia mūsų gyvenimas kalba apie Jį, mūsų gyvenimas yra Evangelijos knyga, Evangelijos puslapis, kuris turi būti atvertas visiems. Tai yra pirmiausia, ko mums reikia. Pirmiausia mūsų gyvenimas yra evangelizacija“, – kongreso dalyviams kalbėjo kardinolas Christophas Schonbornas.
Ganytojas taip pat drąsino nebijoti Bažnyčią krečiančių skandalų: „Taip, tai yra liūdesys, gėda ir baisūs dalykai. Ir tą reikia aiškiai pasakyti. Bet tuo pačiu metu mes esame kviečiami matyti Bažnyčios grožį. Kartais tai kaip šydas uždengia Bažnyčios veidą. Reikia pakelti tą šydą, kad pamatytume Bažnyčią, Kristaus nuotaką, jos tikrająjį grožį. Todėl manau, kad pasauliečių užduotis yra nebijoti tų skandalų ir neužmiršti žiūrėti į Bažnyčios grožį, žiūrėti į visų ištikimųjų tikinčiųjų grožį, tų, kurie nuolankiai gyvena savo kasdieniame gyvenime“, – sakė jis. Kardinolo šiltas, dėmesingas ir atviras bendravimas buvo tikras motiniškos Bažnyčios meilės išgyvenimas, kuris stiprino ir įkvėpė labiau nei bet kokie išsakyti žodžiai.
Po tokios intensyvios dienos ketvirtadienio vakarą kongreso dalyviai atsigavo Viešpaties artumoje – meldėsi Švč. Sakramento adoracijoje ir šventė Atgailos sakramento malonę.
Penktadienis buvo skirtas rekreacijai, tad, atsikėlę anksti, kongreso dalyviai dviem autobusais išvyko į piligrimystę, į Mont st. Michel – Šv. arkangelo Mykolo kalną. Šis kalnas – tai Atlanto vandenyno pakrantėje esanti sala, kurioje nuo VIII a. stovi bažnyčia, kurią pastatyti, pasak legendos, vyskupui šv. Aubertui nurodęs pats arkangelas Mykolas. Vandenyno atoslūgio metu salą galima pasiekti pėsčiomis, tad 100 kongreso dalyvių grupė, nešina savo šalies vėliavomis, basomis 7 km brido per molį ir vandenį į tolumoje iškilusį didingą vienuolyną. Toji piligrimystė priminė Dievo tautos kelionę į pažadėtąją žemę per nusekusios jūros dugną. Žygis simboliškai mokė ir apie bendruomenės svarbą, nes vienoje atkarpoje vandens ruožą buvo galima pereiti tik susikibus į dešimties žmonių grandines. Pavieniui piligrimus būtų nusitempusi srovė, o įsikibę vieni į kitus, dalyviai galėjo tiesiogine prasme „irtis į gilumą“.
Šeštadienis buvo skirtas apibendrinti per savaitę išgirstus pranešimus ir darbo grupių rezultatus. Grupelėse dirbo ir gaires ateičiai atskirai rengė dvasiniai asistentai, pasauliečiai pranciškonai ir pranciškoniškasis jaunimas. CIOFS prezidiumas akcentavo, kad visos nacionalinės Europos brolijos pirmiausia privalo susipažinti ir naudotis jau esamais ugdymo dokumentais ir vadovautis spalį Generalinėje kapituloje San Paule suformuluotais veiklos prioritetais.
Po pietų vyko procesija į palaimintųjų Zelie ir Louis Martinų ir šv. Teresėlės namus, kur nacionaliniai pasauliečių pranciškonų ordino ministrai ir pranciškoniškojo jaunimo prezidentai pašventė save ir savo nacionalines brolijas Švč. Mergelės Marijos globai.
Diena užsibaigė tautinių šokių ir brolystės vakaru. Nors ir pavargę po intensyvios savaitės, žmonės neskubėjo eiti miegoti, bet išnaudojo paskutines kongreso valandas bendraudami vieni su kitais.
Sekmadienį kongresas baigėsi iškilmingomis padėkos šv. Mišiomis Šv. Teresės bazilikoje, tą dieną buvo švenčiama palaimintųjų Louis ir Zelie Martenų iškilmė. Net trys Eucharistijai vadovavę vyskupai drąsino pasauliečius pranciškonus pagal palaimintųjų pavyzdį gyventi šventą šeimos gyvenimą. Louis ir Zelie Martenai liudija, kad šventumas yra įmanomas gyvenant paprastą kasdienį gyvenimą, būnant tėvais, patiriant sunkias ligas ir našlystę.
Per savaitę tapę artimi, atsisveikindami kongreso dalyviai laimino vieni kitus ir darė paskutines bendras nuotraukas. Pirmasis Europos pasauliečių pranciškonų ir pranciškoniškojo jaunimo kongresas pasibaigė, išsiųsdamas visus dalyvius namo su misija – perkeisti Europą ir pranciškoniškosios šeimos veidą pirmiausia per asmeninį atsivertimą ir kasdienį yrimąsi į gilumą.
Parengė Monika Midverytė