Kiekviename iš mūsų slypi galimybė būti šviesa, atspindinčia Dievo buvimą mūsų pasaulyje. Klaros Asyžietės gyvenimas atveria, kiek šviesos ji skleidė.
Kaip draugė ir Pranciškonų judėjimo bendrakeleivė, Klara palaikė Pranciškų, kai jis išgirdo Dievo žinią, skirtą jam ir jo pasekėjams. Kartu su seserimis, Klara parašė Regulą – tai buvo pirmoji Regula vienuolėms, parašyta moters. Ji suformavo vadovavimo bendruomenei būdą, kuriame dalyvavo visos seserys.
Jos gyvenimas tebėra aktualus liudijimas mums. Ji kviečia mus sujungti paprastumą, kryptingą tikslo siekimą ir bendrystę sudėtinguose mūsų XXI a. šeimų ar bendruomenių gyvenimuose.
Kurti gyvenimą pasitikint
Klaros seserys stipriai skyrėsi nuo kitų to laikmečio vienuolinių bendruomenių. Jos pasirinko gyventi neturte, be didelės nuosavybės. Kaip ir pranciškonų, jų Regula buvo skirta evangelinei gyvenimo formai priimti. Visų seserų teisės buvo lygios, ir sprendimai, susiję su jų gyvenimu, buvo priimami bendrai.
Jos turėjo abatę, tačiau ji turėjo jaustis esanti „seserų tarnaite“ ir turėjo vadovauti labiau savo dorybingu pavyzdžiu nei instrukcijomis ar pareigų suteiktu pranašumu.
Klara buvo tobula Pranciškaus sekėja. Ji suprato jo žinią ir pašventė visą savo gyvenimą, kad ši taptų išgyvenama tikrove. Tačiau Klaros ir jos pirmųjų seserų gyvenimas nebuvo lengvas.
Pranciškus mirė būdamas jaunas. Klara jį pergyveno 27 metais, tačiau liko ištikima jo idealams bei mokymui, nepaisant, kad tarp pačių pranciškonų iškildavo nesutarimų. Bažnyčiai jos gyvenimo neturtas atrodė per sunkus. Tačiau ji bandė įtikinti popiežius, kad įmanoma taip gyventi, ir darbavosi, kad būtų patvirtinta jos Regula (ir tai įvyko prieš pat jos mirtį).
Didžiąją gyvenimo dalį Klarą lydėjo liga, nors ji mažai skundėsi savo prasta sveikata, ir yra žinoma, kad ji dažnai išgydydavo kitus. Ji gyveno uždarą gyvenimą tarp siaurų mažo vienuolyno Asyžiuje sienų, tačiau jos istorija tebėra garsi visame pasaulyje ir šiandien.
Klaros pavyzdys – kvietimas mums
Klara buvo maldos moteris, o savo gyvenimą ji nugyveno pasitikėdama Dievu, kuris – kaip ji žinojo – mylėjo ją. Jai nerūpėjo materialinės gėrybės, nes ji tikėjo, kad Dievas pasirūpins visomis jos fizinėmis reikmėmis. Dievas niekuomet neleido jai nusivilti. Reikia didelio tikėjimo taip gyventi, tačiau kiekvienas, kuris pabando gyventi iš Dievo malonės, greitai patiria paprastumo džiaugsmą.
Įvairūs daiktai užblokuoja laisvę ir užtemdo suvokimą. Paprastai gyvenančiame žmoguje tobulėja siekis ar noras ištuštėti. Taip greitai suvokiama, kas yra svarbu. Tie, kurie gyvena paprastai, išmoksta gyventi atviromis rankomis: vertinti tai, kas duodama, tačiau lygiai taip pat sugebėti paleisti, kai reikia atsisakyti.
Kontempliatyvus gyvenimas buvo priežastis, skatinusi Klarą gyventi paprastai. Neturtas suteikia erdvės sutikti Dievą. Klara savo gyvenimo būdu paliudijo tai kitiems ir taip susivienijo su visais žmonėmis, dalindamasi savo neturtu ir pasitikėjimu Dievu.
Tikrasis neturtas kyla iš vidaus; didžiausias gyvenimo iššūkis – priimti vidinį neturtą. Reikia būti išties atviram, kad susitiktum save ir pripažintum prisirišimą prie nuosavybės ir susižavėjimą galia bei privilegijomis – polinkius, būdingus visiems.
Reikia drąsos būti vargšu, atpažinti poreikį atsiversti ir stiprybės, kad tai nesukrėstų. Vidinio neturto apkabinimas gali apversti gyvenimą. Eidami šiuo keliu, mes, kaip ir Klara, galime atpažinti, kad silpnumo tyrai yra taip pat erdvė malonei.
Mūsų kova su nuodėmingumu moko kantrybės ir atlaidumo, kadangi susiduriame ir su kitų klaidomis bei nuopuoliais. Atsivertimas yra vienintelis kelias pasikeisti. Neturtas išlaisvina ir leidžia krikščionims sutikti kryžių. Priimdami kryžių, mes – kaip ir Klara – esam perkeičiami.
Savo laiške Ermentrūdai iš Briugės Klara rašo: „Mylėkit Jėzų, kuris buvo nukryžiuotas dėl mūsų, iš visos širdies, ir niekada neleiskit, kad mintis apie Jį paliktų jus. Nuolat mąstykite apie kryžiaus slėpinį. Nebijokit, mano dukros. Dievas, kuris yra ištikimas visuose Savo žodžiuose ir darbuose, išlies savo palaiminimus ant jūsų. Dievas bus jūsų gelbėtojas ir geriausia paguoda. Dievas yra mūsų atpirkėjas ir mūsų amžinas apdovanojimas“.
Kančia yra gyvenimo dalis. Nė vienas neišvengia kentėjimų, tačiau nuo to, kaip į juos žvelgsime, priklauso, kaip juos priimsime ir su jais tvarkysimės. Klara savo seserų mintis dėmesį kreipė į nukryžiuotą Kristų. Ji meldėsi priešais nukryžiuotąjį ir kontempliavo Evangelijos pasakojimą apie Kančią.
Iš pirmo žvilgsnio tai galėtų pasirodyti kaip ligotas rūpinimasis skausmu ar kančios šlovinimas. Tačiau ne toks buvo Klaros siekis. Klara žinojo, kad pasilikimas su Jėzumi Kančioje jai padės peržengti savus kentėjimus ir giliau suvokti Jėzaus meilę. Tokios meilės pripažinimas sukuria deginantį troškimą būti su nukryžiuotuoju. Kryžiaus priėmimas veda į Prisikėlimą.
Klara nebuvo auka-kankinė. Ji neieškojo kentėjimų. Tačiau ji buvo atvira kentėjimui, kurį gavo. Ji žinojo, kad tai bus ir malonė, ir kad malonė suteiks jai jėgų ir drąsos, kurios jai reikėjo.
Klara mokė, kad apkabindamas kryžių, žmogus visiškai atsiveria Dievui, ir Jis atveria meilės gelmes. Ši bendrystė su Dievu sujungia žmones. Mūsų kentėjimai tampa ir kitų kentėjimais, kartu mes mokomės gailestingumo ir meilės, kurią atspindi Jėzaus.
Viename laiškų Agnietei iš Prahos, Bohemijos karalienei, tapusiai neturtingąja klarise, Klara rašo: „Tikinčio žmogaus siela yra didingesnė nei pats dangaus, nes dangūs ir likusi kūrinijos dalis neturi savyje kūrėjo ir tik tikinti siela yra Dievo būstas ir sostas. Kaip šlovingoji Mergelių Mergelė nešiojo Jėzų fiziškai, taip ir mes, sekdami jos pėdomis, ypač tomis neturto ir nuolankumo, galime visuomet nešioti Jį dvasiškai mūsų skaisčiuose ir nekaltuose kūnuose“.
Šie žodžiai, rašyti Agnietei, gali iš esmės pakeisti būdą, kuriuo žmonės žiūri į save ir į kitus. Atsakymas slypi viduje. Suvokdami tą „Dievo būstą“ imsime labiau gerbti ir vertinti save pačius. Klara mokė savo seseris žvelgti į save kaip į Dievo šventoves, Kristaus veidrodžius ir Šventosios Dvasios veikimo ženklus. Tokia tarnystė neturi nieko bendra su žeminančia vergyste.
Tai kviečia mus atspindėti beatodairišką gailestingumą, kurį matėme atsispindint Jėzuje. Tai tas pats Jėzus, kuris gyvena mūsų kaimynystėje. Mūsų artimieji taip pat yra Dievo šventovės, Kristaus veidrodžiai ir Dvasios veikimo ženklai. Mūsų Dievas gyvena kiekviename iš mūsų ir kiekvienas iš mūsų unikalus mūsų Dievo atvaizdas.
Tarnystė peržengia vien džiugaus veikimo dėl kito ribas. Tarnystė, Klaros požiūriu, tai kvietimas būti Dievo atspindžiais vienas kitam. Kiekviename žmoguje Klara matė sėklą, laukiančią gimimo. Ji mus drąsina ištverti gyvenimo kančias ir toliau viltingai gyventi. Jei taip nesielgtume, tai būtų tarsi patvirtinimas, kad Dievas yra neveiksmingas.
Tai buvo žinia, kurią Klara ir Pranciškus gavo iš Evangelijos. Tai šviesos vizija, priimta Neturtėlių klarisių, tačiau ji gali apšviesti visą Bažnyčią naujajame šimtmetyje.
Pagal www.americancatholic.org parengė D. Žemaitytė
Bernardinai.lt