Likus vienai dienai iki stovyklos pradžios, Dangus nežadėjo nieko gera – „pylė kaip iš kibiro“. Sesuo Margarita Lizdenytė, OFS vėliau dalinosi, kad buvo visai rimtai išsigandusi dėl stovyklos ir į ją atvykstančių žmonių. Todėl, išsiuntinėjo žinutes „visam pasauliui“, kad melstųsi dėl oro. Ir Viešpats išklausė mūsų maldas. Dangus buvo giedras, giedras ir …atviras mūsų maldoms ir Dievo Malonei… Oras jau nebuvo kliūtis mūsų susitikimui…
Taigi, rugpjūčio 6 – 11 dienomis, Pakūtoj, rinkosi mūsų Šventojo Brolio Pranciškaus draugai: pranciškoniškasis jaunimas, pasauliečiai pranciškonai ir šiaip visi prijaučiantys šv. Pranciškui ir jo dvasingumui. Tokia stovykla organizuojama jau septintus metus. O jos įkvėpėjai ir organizatoriai Kretingos pranciškoniškojo jaunimo tarnyba kartu su ses. Margarita. Pagrindinis šios stovyklos tikslas buvo sukviesti visus šv. Pranciškaus draugus – pasauliečius pranciškonus ir visus besidominčius šv. Pranciškaus dvasingumu. Šiais metais ne vieną kartą buvom raginti vykti į šią stovyklą, kad galėtume kartu išgyventi maldą ir susitelkimą ties svarbiausiomis gyvenimo vertybėmis. Kad pajustume bendruomenę, jos reikšmę savo gyvenime, bendrystę, draugystę tarnystėse, kad dar labiau prisiliestume prie šv. Pranciškaus PAPRASTUMO, MOKYMO IR PAVYZDŽIO. Mano nuomone, stovyklos organizatoriams puikiai pavyko įgyvendinti užsibrėžtus tikslus.
Prisiliesti prie šv. Pranciškaus paprastumo, mokymo ir pavyzdžio mums labai padėjo brolis Algirdas Malakauskis, OFM. Prieš kiekvieną konferenciją jis vis atsiprašinėdavo sakydamas, kad nėra labai geras kalbėtojas, bet daro tai ką turi dabar daryti, nes „…pranciškoniška charizma neturėti jokios charizmos, bet daryti tai ką reikia tuo laiku ir konkrečioj situacijoj…“ Bet nepaisant brolio Algio kuklumo, konferencijos buvo brandžios ir įkvepiančios. Jis daug kalbėjo apie šv. Pranciškaus ieškojimus: „kas esi man Dieve ir kas aš esu Tau“, apie jo maldą, apie jo santykius su Dievu ir broliais. Apie tobulą džiaugsmą ir koks, jo manymu, turėtų būti tobulas brolis pranciškonas… Gal tarp mūsų brolių pranciškonų būtų sunku išskirti vieną kurį, kaip visiškai tobulą brolį, bet visi kartu jūs tikrai sudarote TOBULĄ BROLĮ ir esate mums Dievo dovana.
Kiekvieną rytą, prieš kiekvieną konferenciją, prieš kiekvieną teminį užsiėmimą mums susikaupti ir dėkoti Viešpačiui, padėdavo puiki šlovinimo komanda. Kai jie šlovindavo Dievą – pradėdavo kilti rankos, patvirtindamos, kad ir mūsų širdys kyla link Dievo.
Po pietų visi išsiskirstydavome į pasirinktus teminius užsiėmimus, o vakare klausydavomės koncertų, žiūrėdavome filmus, kalbėdavomės su jų kūrėjais. Stovyklos programa buvo pilna, bet ne perkrauta.
Šių metų stovykla buvo ypatinga tuo, kad joje kaip niekada daug dalyvavo pasauliečių pranciškonų ir pranciškoniško jaunimo, mat stovyklos metu, svarbius klausmus aptarinėjo net dvi tarybos: Lietuvos pranciškoniško jaunimo brolijos (JauPra) ir Lietuvos pasauliečių pranciškonų ordino (OFS) nacionalinės tarybos. Šeštadienis buvo skirtas pasauliečiams pranciškonams. Kad galėtume geriau vieni kitus pažinti, per pietus rinkomės į grupelę artimesnei bendrystei ir brolystei. Tarp mūsų buvo amžiumi vyresnių sesių, kurios nepabūgusios paprastų gyvenimo sąlygų palapinėse, atvyko į stovyklą. Visos kaip viena tvirtino, kad labai džiaugiasi, kad yra pasaulietės pranciškonės, kad patinka stovykla ir viskas kas joje vyksta. Sakė, kad gyventi palapinėse joms patogu ir šilta. Kalbėjo, kad ragins ir kitas vyresnes seses ir brolius nebijoti paprastų sąlygų ir kitais metais važiuoti į šv. Pranciškaus draugų stovyklą.
Labai daug gražių dalykų vyko stovykloje. Visiems labai įsiminė Kryžiaus kelias. Viso Kelio metu Dangus buvo apsiniaukęs, bet kai pakilome į Pakutuvėnų kalvą ir priėjome dvyliktąją stotį, kur Viešpats Jėzus miršta už mus ant kryžiaus, staiga danguje nusidriekė dvi labai ryškios vaivorykštės. Brolis Algis pasakė, kad Senajame Testamente vairorykštė yra sandoros tarp Dievo ir žmogaus ženklas… Nėra tokių žodžių, kad galėčiau aprašyti savo ir kitų širdies būseną… Tai reikia patirti. Atvažiuokit ir patirkit koks Viešpats yra Geras.
Dar labai daug galėčiau rašyti apie šią stovyklą. Apie didelį dėkingumą br. Gediminui už jo konferencijas, kaip veikia Šventoji Dvasia. Apie Josef‘o Bastin‘o teminius užsiėmimus. Apie br. kun. Juozapą Pudžemį, OFM, mūsų visų švelniai vadinamą Tėveliuku, apie jo puikius pamokslus ir užkrečiantį juoką. Apie ses. Margaritą, kuri mus mylėjo, kaip tik galėjo ir sugebėjo tai parodyti. Apie br. Kazimierą ir jo atsidavusią, bei tylią tarnystę. Apie Virgutę iš JauPros, ses. Onutę, ses. Vitaliją, ses. Virginiją, ses. Aušrą iš Afrikos, Dalią Kanclerytę, Violetą, apie Sandrą mūsų nuostabią virėją, kuri mus taip skaniai maitino, apie Agnytę, Janiną ir dar… daug daug žmonių, kurie mums buvo didelis džiaugsmas ir Dievo dovana. Visiems Jums lenkiamės ir tariam – AČIŪ!
O išvažiuojant, Tėveliukas mus ragino atsiminti keletą dalykų:
1. Kievieno mėnesio pirmą ketvirtadienį, Klaipėdos šv. Kazimiero bažnyčioje 18 val. yra aukojamos Šventosios Mišios už visus Pasauliečius pranciškonus. Prisijunkim maldoje;
2. Visuomet džiaukitės Viešpatyje (Fil 4,4);
3. Skubėkite lėtai;
4. Būkite nuoširdžiai ir giliai pamaldūs;
5. Prisiminkite Pakūtą;
6. Prisiminkime Tėveliuką.
Viešpatie, palaimink visais savo Palaiminimais visus brolius ir seseris, kurie organizavo ir tarnavo šv. Pranciškaus draugų stovykloje.
Viešpatie, saugok ir neleisk mums išbarstyti iš Tavęs gautų dovanų, bet mokyk mus su meile jomis dalintis. Amen
Diana Adomaitienė, OFS