Paprastai po Pažado šventės prašau, kad liudijimus parašytų tie, kurie davė Pranciškoniškojo jaunimo Pažadą. Bet šiemet nesusilaikiau pati neparašiusi liudijimo.

Antrus metus esu atsakinga už ugdymą Kretingos Pranciškoniškojo jaunimo brolijoje.

Nesijaučiu kažkaip ypatingai verta ar tinkama, bet su Viešpačiu jau seniai nebesiginčiju. Mano atsakomybė – visaip patarnauti besiruošiantiems Pažadui broliams ir sesėms. Eiti kartu tą Pašaukimo kelionę, kuri susideda iš kelių etapų: apsisprendimo, pasiruošimo Pažadui ir pašaukimo gilinimo. Pranciškoniškojo jaunimo Pažadas – džiaugsmingai ištartas TAIP – yra kelionės kulminacija. Šiam įvykiui brolijoje paprastai yra ruošiamasi vienerius metus.

Greit pralėkė mūsų ugdymo metai, besigilinant į temą „Mano Dievas ir mano viskas“. Kaip mokėjom, taip ugdėmės, bet juk negali išmokti, kad Dievas taptų tavo viskuo. O tuo labiau išmokyti kažką kitą. Tai nėra intelekto koeficiento klausimas. Tai – atviros Šventajai Dvasiai širdies pamoka. Tik Ji, tik draugystė su Jėzumi, tik asmeninis Tėvo valios savo gyvenime ieškojimas veda į priekį.

Kelionę pradėjome keturiese, užbaigėme trise. Kristina. Ingrida. Vytautas. Trys nėra mažas skaičius. Kiekvienais metais iš naujo nustembu, kad atsiranda norinčių pradėti ruoštis Pažadui. Jau dabar yra norinčių ruoštis Pažadui kitąmet. Šlovė Viešpačiui! Ne todėl, kad Pranciškoniškasis jaunimas kaip organizacija augtų, ne. Šlovė Jam už tai, kad Jis dovanoja mums tikrų brolių ir tikrų sesių!

Kryžių kalno vienuolyno broliai mus priėmė atlikti Pasiruošimo Pažadui rekolekcijas. Tos dvi dienos buvo pilnos malonių. Jaučiu, kad ne tik besiruošiantiems Pažadui, bet ir man, taip pat mus lydėjusiam dvasios broliui. Ten, kur mes būname paprasti, Dievas gali taip nepaprastai veikti.

Vienos meditacijos Kryžių kalne metu kalbėjome apie brolį Pranciškų, kuris rinko akmenis, kad galėtų užkaišioti plyšius bažnyčių sienose, kad galėtų jas atstatyti. Panašus ir mūsų, „gyvųjų akmenų“, likimas mūsų brolijose, bendruomenėse, gyvosios Bažnyčios kūne. „Užkaišioti plyšius“, kartais (o labiau dažnai) aukojant savo asmeninius troškimus, gyvenant dėl kitų, be atsako guodžiant, mylint, suprantant… Čia nepadės intelektas, tik kentėti nebijanti, o tai reiškia – mylinti širdis. Tokia yra ir brolio Pranciškaus širdies malda: „Mokytojau, padaryk, kad aš trokščiau kitus paguosti, o ne pats būti guodžiamas; kitus suprasti, o ne pats būti suprastas;  kitus mylėti, o ne pats būti mylimas“.

 

Virginija

 

(Interneto dienraštis “Kretingospranciskonai.lt”, 2008-06-16)