DirveleVienas pirmųjų tarpukario Lietuvoje išauklėtų pranciškonų kunigų, palikęs ryškų pėdsaką pranciškonų vienuolijos istorijoje, pasižymėjęs nepaprasta iškalba, organizatoriaus talentu, žinomas kaip garsus misionierius, religinių spaudos leidinių redaktorius, Šv. Antano kolegijos (Pranciškonų gimnazijos) įkūrėjas ir rektorius, Lietuvos pranciškonų provincijolas ir tretininkų vadovas, Sibiro kankinys.

Gimė 1901 metų balandžio 3 dieną Šakių dekanato Slavikų parapijos Juodupėnų kaimo valstiečių šeimoje ir buvo pakrikštytas Antanu.

Mokėsi Jurbarko „Saulės“ progimnazijoje, kurią baigęs 1921 metų rugsėjo 10 dieną įstojo į pranciškonų ordiną ir pasirinko vienuolišką tėvo Augustino vardą. 1923 metais įstojo į Kauno kunigų seminariją, tačiau pranciškonų provincijos vadovybė, matydama jo gabumus ir talentą, 1924 metais išsiuntė į Sileziją (Vokietiją), kurioje jis tęsė teologijos studijas, susipažino su pranciškonų gyvenimu, 1925 metų rugsėjo 14 dieną padarė amžinus įžadus. Baigusį Vroclavo (Breslau) pranciškonų kunigų seminariją, 1928 metų liepos 15 dieną kardinolas Bertramas tėvą Augustiną įšventino į kunigus.

Grįžęs buvo paskirtas tretininkų žurnalo „Šv. Pranciškaus Varpelis“ redaktoriumi, gyveno Žaliakalnio vienuolyne Kaune. 1929 metų rudenį persikėlė į Kretingos vienuolyną. 1930 metais buvo išsiųstas misionieriumi į Jungtines Amerikos Valstijas, kuriose lankė lietuvių tretininkų kongregacijas, su dideliu pasisekimu sakė pamokslus, rinko lėšas pranciškonų klierikų mokyklai.

Grįžęs į Lietuvą, 1931 metų lapkričio 19 dieną buvo paskirtas Kretingos pranciškonų vienuolyno gvardijonu, važinėjo po Lietuvą su misijomis. 1932 metų kovo 12–20 dienomis pravedė modernias misijas Kauno katedroje bazilikoje.

Tėvas Augustinas paliko ryškų pėdsaką ne tik Lietuvos pranciškonų, bet ir Kretingos miesto istorijoje. Jo iniciatyva buvo nuspręsta pranciškonų klierikams Kretingoje pastatyti pilno gimnazijos kurso mokyklą – Švento Antano kolegiją. 1932 metų gegužės 26 dieną tėvas Augustinas pašventino kertinį mokyklos akmenį, o spalio 4 dieną – per Šv. Pranciškaus šventę, prasidėjo mokslo metai. Mokykloje buvo įrengta koplyčia, biblioteka, ligoninė, vonios ir 100 vietų bendrabutis. Tėvo Augustino ir provincijolo tėvo Kazimiero Čepulio rūpesčiu 1933 metų liepos 11 dieną Švietimo ministerija Švento Antano kolegijai suteikė gimnazijos teises. Nuo to laiko ji buvo vadinama Pranciškonų ordino vyrų gimnazija, kurioje mokėsi ir pasauliečiai jaunuoliai.

Tėvas Augustinas 1932-1939 metais buvo Švento Antano kolegijos rektoriumi. Kolegija veikė kartu su gimnazija, joje mokėsi 4 gimnazijos klases baigę klierikai, o papildomi užsiėmimai vyko pamokoms gimnazijoje pasibaigus. Tėvas Augustinas organizavo klierikų mokymo ir ugdymo procesą, rinko Lietuvoje ir išeivijoje aukas jų išlaikymui, o baigusius gimnaziją būsimus pranciškonų kunigus siuntė toliau studijuoti į Italiją.

Įkūręs kolegiją, 1932 metais tėvas Augustinas į Kretingą pasikvietė Šv. Agnietės kongregacijos seseris vienuoles, kurios 1936 metais įkūrė savarankišką vienuoliją – Švč. Mergelės Marijos nepaliaujamos pagalbos Šv. Pranciškaus visuomenės seserų kongregaciją. Jos prižiūrėjo kolegijos bendrabutį, skalbė patalynę, ruošė valgykloje moksleiviams valgį.

Tėvas Augustinas daug dėmesio skyrė Šv. Antano kolegijos rėmėjams ir klierikų globėjams, kurių daugumą sudarė senyvo amžiaus išeivijos lietuviai. Pageidaujantiems grįžti į Lietuvą ir likusį gyvenimą praleisti Kretingoje globojamiems seserų ir brolių pranciškonų, 1934 metais jis pastatė senelių prieglaudą, kurią pavadino Šv. Antano rūmais. Be to, joje 1935 metais įrengė iš Jungtinių Amerikos Valstijų parvežtą pranciškonų rėmėjo kunigo Pranciškaus Juro dovanotą spaustuvę. Spaustuvėje vietoje „Šv. Pranciškaus varpelio” 1936 metais pradėjo leisti mėnesinį žurnalą „Pranciškonų pasaulis”, religinį savaitraštį „Sursum corda”. Be to, joje buvo spausdinamas Šv. Antano kolegijos rėmėjams skirtas „Šv. Antano kalendorius”, tėvo Augustino redaguojamas kalendorinis žinynas „Misijų metraštis”.

Tėvas Augustinas rūpinosi garsaus pranciškonų pamokslininko tėvo Ambrozijaus Pabrėžos atminimo įamžinimu, ant jo kapo 1933 metais pastatė koplytėlę su vienuolio ir angelų skulptūromis, rinko medžiagą tėvo Ambrozijaus beatifikacijai.

1936 metais tėvas Augustinas buvo išrinktas pranciškonų provincijolu, o baigęs kadenciją 1939 metais paskirtas Pajūrio konvento vikaru ir pamokslininku. Prasidėjus sovietų okupacijai, grįžo į Kretingą ir 1940 metų liepos 12 dieną pateko į enkavedistų rankas. Kalėjo paties statytų Švento Antano rūmų rūsiuose enkavedistų įrengtame kalėjime. Vėliau buvo išvežtas į Kauną, kalintas saugumo rūmuose ir sunkiųjų darbų kalėjime. Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris, pulkininkas Jonas Petruitis atsimena, kad patekęs į kamerą, kurioje prieš tai kalėjo tėvas Augustinas, virš lovos rado ant sienos išbraižytą kryžių, o ant kitos sienos prieš lovą palei grindis – užrašą „Kun. Dirvelė, pranciškonas“.

Enkavedistai bandė tėvą Augustiną palaužti, siūlė atsisakyti tikėjimo, parašyti krikščionybę smerkiančią knygą, tapti sovietų agitatoriumi ir pan. Tačiau tardomas jis nepalūžo, kalėjime laikėsi tauriai, daug bendravo su kaliniais, negailėjo patarimų ir paguodos žodžių, skelbė krikščionybės tiesas, pasakojo apie šventųjų gyvenimą, Jėzų Kristų ir jo kančią, klausydavo išpažinčių ir suteikdavo Komuniją, kurią pasidarydavo iš baltos duonos.

1941 metų balandžio 1 dieną išvežtas į Pečiorlagą, Komija. Ten arba Vorkutoje 1948 metais mirė. Pasakojama, kad bandė pabėgti iš lagerio ir buvo enkavedistų nušautas.

 

Julius Kanarskas

 

(Interneto dienraštis „Kretingospranciskonai.lt“, 2008-04-03)

 

Literatūra:

ALEKNAVIČIUS, Bernardas. Zanavykų pramintu taku. – Švyturys (Kretinga), 1994, liepos 13.

Dirvelė Antanas. – Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. 4. Vilnius, 2003, p. 805.

GIDŽIŪNAS, Viktoras. Dirvelė Antanas Augustinas. – Lietuvių enciklopedija, t. 5. Boston, 1955, p. 65.

Ir mūsų laikai duoda šventųjų. – Šv. Pranciškaus Varpelis, 1961, p. 90-91.

Lietuvos gyventojų genocidas, t. 1 (1939-1941). Vilnius, 1999, p. 238.

PETRUITIS, Jonas. Kaip jie mus šaudė. Bad Salzuflen, 1952, p. 18.