„Broliai ir seserys, sekmadienio Eucharistijos šventimas leidžia mums dar kartą patirti prisikėlusio Jėzaus buvimą mūsų tarpe. Asyžiaus mieste, kur ir akmenys gieda šlovės himną Visagaliui Aukščiausiajam ir Gerajam Viešpačiui, prieš aštuonis amžius Šv. Pranciškus pradėjo žengti savo atsivertimo keliu, išklausęs nuo Šv. Damijono Kryžiaus išgirstus Kristaus žodžius: „Eik, Pranciškau, atstatyt mano namus!“. Išsižadėjęs turtų ir nusižeminęs, jis ėmė sekti Kristumi, tapdamas šventumo pavyzdžiu visai Bažnyčiai. Žengdami jo pėdomis ir mes, kupini pasitikėjimo, šaukiamės Dievo, mūsų Tėvo, kad Šventosios Dvasios galia leistų ir mums atsiverti jo Sūnaus meilei bei visa širdimi atsiversti jam.“
Šv. Tėvas Benediktas XVI šiais maldos žodžiais sekmadienio rytą Asyžiuje, Šv. Pranciškaus bazilikos aikštėje, pradėjo savo apaštalinio vizito Šv. Mišias, kurios, kaip ir visa vienos dienos kelionė, buvo dedikuotos Šv. Pranciškaus atsivertimo 800 metinėms.
Praėjusių metų spalį pradėti „Atsivertimo metai“ Asyžiaus vyskupijoje tęsis iki šių metų spalio mėnesio. Popiežiaus apsilankymas sekmadienį buvo bene svarbiausias Pranciškaus „Atsivertimo metų“ renginys.
Popiežius į Asyžių atvyko ankstų sekmadienio rytą ir po skaitlingų susitikimų su pranciškonų ordinų nariais, vyskupijos kunigais ir jaunimu Šv. Pranciškaus atsivertimą bei gyvenimą menančiose vietovėse sekmadienio vakarą išskrido atgal į Romą.
Į Asyžių sraigtasparniu atskridusį Šv. Tėvą pasitiko jo paties paskirtas Asyžiaus vyskupas, arkivyskupas Domenico Sorrentino, Apaštališkasis nuncijus Italijoje arkivyskupas Giuseppe Bertello bei Italijos premjeras Romano Prodi, kiti Italijos vyriausybės ir vietos valdžios atstovai. Pirmoji Šv. Tėvo kelionės stotis buvo Rivotorto vietovės šventovė, kurioje yra saugojamas vadinamasis Šv. Tugurio, t.y., kuklus namelis, kartais vadinamas mažesniųjų brolių lopšiu, kuriame Pranciškus kurį laiką gyveno su pirmaisiais savo bičiuliais. Čia Šv. Tėvą priėmė Mažesniųjų brolių konventualų ordino generalinis ministras br. kun. Marco Tasca, OFM Conv. Po to popiežius nukeliavo į Šv. Damijono šventovę, kur buvo sutiktas Mažesniųjų brolių ordino generalinis ministras br. kun. Jose Rodriguez Carballo, OFM. Trečioji stotis popiežių atvedė į Šv. Klaros baziliką, kurioje saugojamas Šv. Damijono kryžius, prie kurio besimelsdamas Pranciškus 1205 metais išgirdo Nukryžiuotojo paliepimą atstatyti Bažnyčią. Prie bazilikos yra prisišliejęs Šv. Klaros seserų vienuolynas. Jo koplyčioje popiežius susitelkė trumpai adoracijai priešais Švč. Sakramentą ir susikaupimui priešais Šv. Damijono kryžių. Šv. Klaros bažnyčia mena įvairius svarbius Pranciškaus gyvenimo ir dvasios sklaidos įvykius: joje Pranciškus slapstėsi nuo savo tėvo, nenorėjusio pripažinti radikalaus posūkio įvykusio sūnaus gyvenime, čia Pranciškus kūrė garsiąja „Kūrinijos giesmę“, čia pat įvyko Šv. Klaros mistinis apsisprendimas steigti Neturtėlių ponių (klarisių) vienuoliją, kurios dar ir šiandien pagal steigėjos dvasią laikosi didžiausio neturto ir pasižymi pasauliui itin uždaru, bet gilaus pamaldumo gyvenimu. Čia vienuolijos steigėja Klara mirė 1253 metais. Po apsilankymo Šv. Klaros bazilikoje, popiežius Benediktas XVI nuvyko į Mažesniųjų brolių kapucinų ordino vienuolyną, kur po trumpo pabendravimo su jų generaliniu ministru br. kun. Mauro Joehri, OFM Cap., pasirengė sekmadienio Šv. Mišioms, kurios, kaip jau minėjome, įvyko Asyžiaus Šv. Pranciškaus bazilikos aikštėje.
Homilijoje popiežius Benediktas XVI lygino tris didžius atsivertusius nusidėjėlius: Pranciškų bei šio sekmadienio Žodžio liturgijoje minėtus Dovydą ir Paulių. Žydų karalius Dovydas vardan meilės moteriai išdavė ir nužudė ištikimą pavaldinį, bet paskui susipratęs, giliai gailėdamasis dėl niekšingo pasielgimo, atsivertė. Nors pagal turimas biografines žinias Pranciškaus jaunystėje nebuvo tokio žemo nupuolimo kaip Dovydo, tačiau Pranciškus savo Testamente pirmuosius 25 metus iki atsivertimo laiko nuodėmingais. Ir nors tais laikais, kai buvo vadinamas „Asyžiaus puotų karaliumi“ pasižymėjo dosnumu, tačiau tai tikrai nebuvo iki galo pasiaukojanti krikščioniška artimo meilė. Pavyzdžiui, Pranciškus sako, kad jam raupsuotųjų vaizdas buvo kartus. Nuodėmė neleido įveikti pasibjaurėjimo jausmo, kad galėtų ir raupsuotuose įžvelgti mylimus brolius. Atsivertimas Pranciškui leido išgyventi gailestingumą ir patirti gailestingumą. Patarnavimas raupsuotiesiems, vieno jų pabučiavimas nebuvo tik šiaip sau filantropiškas gestas arba socialinio atsivertimo apraiška, o tikra religinė patirtis, kuri galėjo įvykti tik Dievo meilės ir malonės iniciatyva. „Pats Viešpats mane atvedė pas raupsuotuosius. Tuomet kartumas pavirto kūno ir dvasios saldumu“, – prisimena raštuose pats Pranciškus. Taip, atsiversti meilei reikia pereiti nuo kartumo į saldumą, nuo liūdesio į tikrąjį džiaugsmą. Žmogus, – sakė Benediktas XVI, – tikrai yra žmogus ir įgyvendina save pagal tai, kiek gyvena su Dievu ir yra Dievo, jį atpažindamas ir pamildamas savo broliuose.
Tautų Apaštalas Paulius, būdamas vienu iš aršiausių pirmųjų krikščionių persekiotojų, atsivertė, tapo tikru Kristaus Apaštalu, visu savo gyvenimu susitapatino su Kristaus kryžiumi. Būtent Paulius pirmasis krikščionybės istorijoje prakalbėjo apie Jėzaus stigmas: „savo kūne nešioju Jėzaus žymes, – rašo jis laiške Galatams. Šios žymės, kaip Krikšto pasekmė, ženklina priklausomybę Kristui, įrodo, kad tapo nauju kūriniu. Šią Pauliaus žinią mums iš naujo perdavė Pranciškus savo liudijimo galia. Visas jo gyvenimo kelias buvo nuolatinės pastangos kasdien susitapatinti su Kristumi. Jis įsimylėjo į Kristų. Kryžiaus žaizdos žeidė Pranciškaus širdį pirma, nei Vernoje paženklino jam kūną. Jis su visu tikrumu galėjo kartu Apaštalu Pauliumi sakyti: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus“. Atsivertusio Pranciškaus gyvenimas nebuvo kita, kaip didelis meilės veiksmas, – kalbėjo Mišių homilijoje popiežius.
Tiek vėliau Vidudienio maldos proga pasakytoje kalboje, tiek Šv. Mišių homilijoje Benediktas XVI priminė savo pirmtako iniciatyva 1986 metais Asyžiuje surengtą pasaulinį maldų už taiką susitikimą. Anot popiežiaus Benedikto, tai buvo pranašiška intuicija. Ano susitikimo surengimą Asyžiuje nulėmė taikos šauklio Pranciškaus, kurį gerbia ir daug kitokio kultūrinio ir religinio nusistatymo žmonės, liudijimas. Nuo tada „Asyžiaus dvasia“ sklinda po visą pasaulį, priešinasi smurto dvasiai ir piktnaudžiavimui religija, pastarąją paverčiant pretekstu smurtui. Asyžius mums kalba, kad ištikimybė savo religiniams įsitikinimams, ypač ištikimybė nukryžiuotajam ir prisikėlusiam Kristui, negali būti išreikšta smurto ir nepakantumo veiksmais, o nuoširdžia pagarba vieni kitiems, dialogu, įsipareigojimu taikai ir susitaikymui.
Vidudienio maldos proga pasakytoje kalboje Benediktas XVI ypatingai tvirtai paprašė, kad pasaulyje liautųsi visi ginkluoti konfliktai ir kad nutiltų ginklai: neapykanta tepasiduoda meilei, įžeidimas atleidimui, nesantarvė vienybei! Dvasia jaučiame visus, kurie liūdi, kenčia ir žūsta nuo karų ir jų baisių pasekmių visur pasaulyje, – kalbėjo popiežius, atskirai paminėdamas Šv. Žemę, Iraką, Libaną ir visus Artimuosius Rytus.
Po Mišių ir Vidudienio maldos, Benediktas XVI privačiai aplankė Šv. Pranciškaus kapą.
Sekmadienio popietę Šv. Tėvas susitiko su Asyžiuje gyvenančiomis Šv. Klaros seserimis vokietėmis, kurias asmeniškai pažįsta, nes, dar nebūdamas popiežiumi, skaitlingų kelionių į Asyžių su savo broliu ir seserimi metu aplankydavo ir seseris klarises. Kitame susitikime popiežius priėmė Mažesniųjų brolių konventualų ordino Generalinės Kapitulos delegatus, kuriems įteikė laišką. Atskiras susitikimas buvo skirtas Mažesniųjų brolių ordino Asyžiuje bendruomenei. Atsisveikinęs su vienuoliais pranciškonais, Šv. Tėvas Benediktas nukeliavo į Asyžiaus Šv. Rufino katedrą, kurioje susitiko su vyskupijos kunigais, klierikais, vienuolėmis ir vienuoliais.
Paskutinė kelionės į Asyžių stotis buvo apsilankymas Marijos Angelų Karalienės bazilikoje. Pakeliui popiežius dar buvo sustojęs prie globos namų ir palaimino juose gyvenančius akluosius, kurčiuosius ir nebylius. Marijos Angelų Karalienės bazilikoje popiežių pasitiko Bazilikos rektorius, kuris taip pat yra Mažesniųjų brolių ordino Porciunkulės vienuolyno kustodas, br. kun. Alfredo Bucaioni, OFM. Porciunkulė – tai mažytė bažnytėlė, statyta VI amžiuje ir iki mūsų dienų išlikusi Marijos Angelų Karalienės bazilikos viduje. Ji yra gyva svarbiausių Pranciškaus ir pranciškoniškosios šeimos gyvenimo liudytoja: 1209 metais ją savo rankomis atstatė Šv. Pranciškus. Joje į savo įkurtą ordiną priėmė pirmuosius brolius, iš čia siuntė juos sakyti pamokslų, čia 1212 metais paskelbė pirmuosius atlaidus Porciunkulės bažnytėlės lankytojams. Joje šventasis ir mirė 1226 metais. Po trumpos susikaupimo valandėlės Porciunkulėje, aikštėje priešais Marijos Angelų Karalienės baziliką įvyko Šv. Tėvo susitikimas su Asyžiaus vyskupijos jaunimu.
Po susitikimo su Asyžiaus jaunimu popiežius Benediktas sraigtasparniu išvyko atgal į Romą.
(Plg. Vatikano radijo pranešimą, 2007-06-17)