Š.m. kovo 13 dieną Vatikano spaudos salėje buvo pristatytas popiežiaus Benedikto XVI Posinodinis apaštališkasis paraginimas „Sacramentum Caritatis“. Šis dokumentas apibendrina Vatikane 2005 metais vykusios Vyskupų Sinodo asamblėjos išvadas. Dar popiežiaus Jono Pauliaus II sušaukta, bet jau Benedikto XVI pontifikato pirmaisiais metais įvykusi vienuoliktoji eilinė Vyskupų sinodo asamblėja prasidėjo 2005 metų spalio 2 dieną ir truko tris savaites. Jos tema buvo: „Eucharistija – Bažnyčios gyvenimo ir misijos šaltinis ir viršūnė“. Asamblėjos pabaigoje, jos dalyviai įteikė Popiežiui baigiamąjį dokumentą, susidedantį iš penkiasdešimties siūlymų. Jų pagrindu Benediktas XVI parengė posinodinį paraginimą „Sacramentum Caritatis“.
Popiežius pirmiausia primena bendrąjį šio Posinodinio apaštališkojo paraginimo kontekstą. Praėjus keturiems dešimtmečiams po Vatikano II Susirinkimo, kurio vienas akivaizdžiausių rezultatų buvo liturgijos reforma, popiežius Jonas Paulius II norėjo atkreipti didesnį bažnytinės bendruomenės dėmesį į fundamentalią Eucharistijos sakramento šventimo svarbą Bažnyčios gyvenime. Tuo tikslu buvo paskelbti Eucharistijos metai, o vienas svarbiausių jų elementų buvo Eucharistijai skirtas Vyskupų Sinodo susirinkimas. Popiežius Benediktas XVI savo dokumente ragina į Eucharistijos liturgijos raidą, vykusią taikant Susirinkimo liturginę reformą, žiūrėti naudojant „tęstinumo hermeneutiką“. Susirinkimo įvestos naujovės nenutraukė ryšio su visa dviejų tūkstančių metų Bažnyčios tradicija.
Toliau Popiežiaus dokumente, Vatikano leidyklos išleistame 127 puslapių knygute, apžvelgiami įvairūs, Sinodo asamblėjos metu iškelti Eucharistijos aspektai. Dokumentas susideda iš trijų dalių: „Eucharistija – tikėjimo slėpinys“, „Eucharistijos slėpinio šventimas“ ir „Eucharistijos slėpinys ir gyvenimas“. Trys dalys suskirstytos į teminius paragrafus, kurių iš viso yra apie šimtą.
Dokumente visų pirma primenamas kunigo vaidmuo švenčiant Eucharistiją. Neįmanoma švęsti Eucharistijos be šventimų sakramentą priėmusio kunigo, o kunigas, savo ruožtu irgi privalo suprasti, kad Eucharistijos pagrindinis veikėjas yra Jėzus Kristus. Dėl to nevalia kunigui kelti savo asmeninę nuomonę ar save patį į pirmą planą, aukščiu Kristaus. Tai prieštarautų ir Eucharistijos, ir kunigystės esmei. Popiežius pamini ir kunigų celibatą, kuris visų pirma suprantama kaip Kristaus sekimas, atsispindintis kunigo gyvenime.
Ir Sinodo asamblėjoje, ir dabar skelbiamame Popiežiaus posinodiniame dokumente nemažai vietos skiriama netvarkingoje santuokoje gyvenančių žmonių dalyvavimui Eucharistijos šventime. Vyrą ir moterį jungiantis santuokos sakramento ryšys yra esmingai susijęs su tuo ryšiu, kuris Kristų jungia su jo Bažnyčia. Dėl to Bažnyčia privalo ypatingą dėmesį skirti šeimų sielovadai, sužadėtinių parengimui santuokai, neapleisdama taip pat ir tų žmonių, kurie nutraukę Bažnyčios palaimintą santuokos ryšį, yra sudarę kitą, civilinę, santuoką. Tačiau čia reikia vadovautis ir meile, ir tiesa. Bažnyčia negali prieštarauti Kristaus mokymui apie santuokos neišardomumą. Tačiau ir tokioje, sakramentiniu ir kanoniniu požiūriu nereguliarioje situacijoje esantys žmonės vis tiek yra Bažnyčios nariai. Jie yra pašaukti gyventi pilnavertį bendruomeninį gyvenimą, dalyvauti Mišiose, nors ir nepriimant Komunijos, klausytis Dievo Žodžio, dalyvauti Eucharistinėse adoracijose. Jie raginami gyventi artimo meilės kupiną gyvenimą, krikščioniškai auklėti savo vaikus.
Šv. Tėvas ragina ypatingai rūpintis liturgijos grožiu. Čia kalbama ne tik apie Eucharistijos liturgijos estetinius kriterijus, bet apie būtinumą taip švęsti šį slėpinį, kad kiekviename žodyje ir geste atsispindėtų per Kristų mus pasiekianti, mus pagaunanti Dievo meilė. Dėl tos pačios priežasties būtina išmintingai parinkti liturgijoje skambančią muziką, būtina ypatingą dėmesį skirti ir homilijos kokybei, vengti abstraktumo, ar juo labiau paties pamokslininko asmens kėlimo aukščiau liturgijoje švenčiamų slėpinių. Kalbant apie liturgijos santūrumą ir rimtumą, paminėtas taip pat ramybės palinkėjimo gestas, kuris dabartinėje liturginėje praktikoje yra prieš pat Komuniją. Siekiant išvengti blaškančio šurmulio, būtų galima ramybės palinkėjimą atkelti tarkim į aukos liturgijos pradžią.
Antradienį paskelbtame Popiežiaus dokumente taip pat primenama šiandien daugelio jau užmiršta lotynų kalba. Žinoma, nesiūloma grąžinti lotynų kalbai tą pačią vietą, kuri jai buvo skirta prieš Vatikano II Susirinkimą, o tik konstatuojama, kad ši kalba visai nepagrįstai beveik visiškai išnyko. Dėl to Popiežius siūlo, tarkim, tais atvejais kai liturgijoje dalyvauja įvairių tautybių žmonės, dažniau Mišias aukoti lotynų kalba, o moderniosiomis kalbomis skaityti Žodžio liturgijos skaitinius, tikinčiųjų maldą ir sakyti homiliją. Lotynų kalba galėtų pasitarnauti Bažnyčios vienybės ir visuotinumo suvokimo stiprinimui.
Popiežiaus dokumente taip pat paliestas Eucharistijos šventimas mažesnėse tikinčiųjų grupėse, kuomet dalyvauja organizacijų ar judėjimų nariai. Tokiose grupėse vyraujanti neformali artimo bendravimo nuotaika yra labai palanki giliam Eucharistijos slėpinio išgyvenimui, tačiau reikia vengti atskirumo nuo visos bažnytinės bendrijos ar net kartais pasitaikančio antagonizmo ir tariamo pranašumo. Šv. Tėvas taip pat primena niekada neatšauktą, bet šiandien kartais savaip interpretuojamą, dalyvavimo privalomose šventėse pareigą. Kiekvienas tikintysis turi pareigą dalyvauti kiekvieno sekmadienio Mišiose. Tenebūna sekmadienis „Dievo nebuvimo“ diena.
Galiausiai, kalbant apie Eucharistiją ir gyvenimą, primintas „Eucharistinis nuoseklumas“. Eucharistijoje išgyvenama Dievo meilė privalo būti liudijama visose tikinčio žmogaus gyvenimo srityse. Eucharistijoje išgyvenama Dievo meilė turi atsispindėti ir tikinčių žmonių išpažįstamose ir liudijamose moralinėse vertybėse, jų požiūryje į šeimą, į gyvybės šventumą, į laisvę, teisingumą, atsakomybę už bendrą gėrį. Šios vertybės irgi privalo būti interpretuojamos ir išgyvenamos ne individualistiškai, ne savanaudiškai, bet suderinamai su Eucharistijoje mus nuolat dovanojama Dievo meile.
(Plg. Vatikano radijo pranešimą, 2007-03-13)