Žydų tauta, kaip ir kitos senovės tautos, pamažu išvystė simbolinį kiekvienos abėcėlės raidės aiškinimą. Paskutinė hebrajų abėcėlės raidė ת yra vadinama tav, arba tau. Senovinėje abėcėlėje ji buvo T išvaizdos. Ši raidė žydams simbolizuoja gyvenimo pilnatvę. Apie ją yra kalbama pranašo Ezekielio knygoje: „Viešpats pašaukė drobiniais apsivilkusįjį vyrą su raštvedžio reikmenimis prie juosmens ir jam tarė: Pereik per miestą, per Jeruzalę, ir pažymėk ženklu ‘Tav’ kaktas tų, kurie dūsauja ir dejuoja dėl visų bjauriųjų nusikaltimų, jame daromų“ (Ez 9, 4). Paženklintuosius iki gyvenimo pabaigos globoja Dievo apvaizda (plg. Ez 9, 6).
Krikščionys, šioje raidėje pastebėję kryžiaus formą, gana greitai papildė jos simboliką. Pirmiausia joje atsispindėjo išganinga Kristaus kančia, nes romėnai savo aukas, o tai reškia ir Kristų, prikaldavo ant T formos kryžiaus. Be to, būdama paskutinė hebrajų abėcėlės raidė, ji pranašavo paskutinę dieną, kada pasaulio istoriją įžengs į gyvenimo pilnatvę. Šį Dievo meilės ženklą pradedama įžvelgti ir kituose Biblijos ištraukose (Pr 4, 15; Iš 12, 7; Apr 7, 4; 9, 4). Tad nenuostabu, kad T formos kryžių galima aptikti Romos katakombose.
Viduramžiais įsikūrė šv. Antano Eremito religinė bendruomenė, kuri rūpindavosi raupsuotaisiais. Šie vienuoliai, saugodamiesi nuo apsikrėtimų, nešiodavo Kristaus kryžių, kuris buvo T išvaizdos. Šią bendruomenę pažinojo ir šv. Pranciškus Asyžietis (†1226), kuris taip pat po atsivertimo dažnai lankydavo raupsuotuosius. Tenai negalėjo Pranciškus nepastebėti šio kryžiaus, kurį jau buvo pradėta vadinti Tau kryžiumi.
1215 metais popiežius Inocentas III, atidarydamas žymųjį Leterano IV susirinkimą ir komentuodamas jau minėtą pranašo Ezekielio ištrauką, sakė: „Esame pašaukti keisti mūsų gyvenimą ir būti Dievo akivaizdoje kaip teisi tauta. Dievas mus atpažins iš Tau ženklo, įspausto mūsų kaktose“. Remiantis įvairiais šaltiniais, iš kurių seniausias datuojamas apie 1321 metus, šiame Bažnyčios susirinkime dalyvavo ir šv. Pranciškus Asyžietis.
Pranciškaus laikais buvo įprasta iškilmingai papuošti Mišių knygas. Įvairių mišiolų Eucharistine malda prasidėdavo kreipiniu į Tėvą: „Te igitur, clementissime Pater (…)“. Todėl pirmoji raidė T paprastai būdavo perkeičiama į didžiulį spalvotą kryžių, kurio forma dažniausiai primindavo Tau kryžių.
Šiandien daugelis istorijos kritikų sutinka, kad tuometinė tradicija, o ne Biblija, padarė įtakąTau kryžiaus atsiradimui pranciškoniškame dvasingume. Tad jis nėra pranciškonų „išrastas“ kryčius, nors šiandien jį dažniausiai vadina pranciškonišku Tau kryžiumi. Be abejo, į pranciškonišką aplinką jį perkėlė šv. Pranciškus Asyžietis. Ištiesęs į šonus rankas, Pranciškus dažnai sakydavo broliams, kad jų vienuoliškas abitas yra kaip Tau kryžius, tuo primindamas, jog jie yra pašaukti liudyti Dievo gailestingumą ir ištikimai iki mirties sekti prisikėlusį Nukryžiuotąjį. Jo biografas Tomas Celanietis (†apie 1260) rašo: „Mieliausias iš visų ženklų, jam buvo ženklas Tau, kuriuo jis pasirašydavo laiškuose ir žymėdavo celių sienas“. Taip pat šv. Bonaventūra (†1274), aprašydamas Pranciškaus gyvenimą, pažymi, kad „šventasis puoselėjo didį pamaldumą ir meilę ženklui Tau; jis dažnai apie jį kalbėdavo kitiems“. Dievo neturtėliui Pranciškui savo gyvenimu pavyko atskleisti hebrajų ת – Tau – raidės prasmę: jis tapo paskutiniu, o tai reiškia panašiu į Kristų, kuris vienintelis gali suteikti gyvenimo pilnatvę.
Br. kun. Ramūnas Mizgiris, OFM
(Interneto dienraštis “Bernardinai.lt”, 2007-02-03)