„Salvator noster natus est in mundo“. „Mūsų Išganytojas gimė pasaulyje!“ Šią naktį dar kartą mūsų Bažnyčiose girdėjome šią žinią, kuri, nepaisant prabėgusių šimtmečių, išsaugojo nepaliestą savo naujumą. Tai dangiškoji žinia, raginanti mus nebijoti, nes ji „skelbia didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai“ (Lk 2, 10). Tai vilties žinia, skelbianti, kad tą naktį, daugiau kaip prieš du tūkstančius metų, „Dovydo mieste gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas“ (Lk 2, 11). Tąkart piemenims, nakvojusiems kalvotose Betliejaus apylinkėse, o šiandien mums, dabartinio pasaulio gyventojams, Kalėdų Angelas kartoja: „Gimė Išganytojas! Jums gimė! Eikite jo pagarbinti!“
Bet ar Išganytojas dar svarbus ir suprantamas trečiojo tūkstantmečio žmogui? Ar dar reikia Išganytojo žmogui, kuris pasiekęs Mėnulį ir Marsą, ruošiasi užkariauti visą visatą; žmogui, kuris nepaisydamas jokių ribų išnaršė gamtos slėpinius ir netgi sugeba perskaityti įstabiuosius žmogaus genomo kodus? Ar reikia Išganytojo žmogui, kuris išrado interaktyvią komunikaciją ir plaukioja virtualiame interneto vandenyne, kuris naujausių ir pažangiausių technologijų dėka jau pavertė Žemę, mūsų didžiuosius bendrus namus, mažuoju globaliniu kaimu? Šis dvidešimt pirmojo amžiaus žmogus jaučiasi esąs drąsus ir nepriklausomas savo likimo kūrėjas, entuziastingas neginčijamų laimėjimų gamintojas.
Atrodo, bet taip nėra. Šiais pertekliaus ir nežaboto konsumizmo laikais žmonės dar miršta iš bado ir troškulio, miršta dėl ligų ir dėl skurdo. Žmonės dar kenčia vergystę, yra išnaudojami ir žeidžiamas jų orumas, dar tampa rasinės ir religinės neapykantos aukomis, kenčia dėl netolerancijos ir diskriminacijos, politinę priespaudą, fizinius ir moralinius kankinimus, negali laisvai išpažinti savo tikėjimo. Šiais laikais, kai visi šaukiasi pažangos, kai skelbia solidarumą ir taiką visiems, daug žmonių savo kūnuose, taip pat savo artimųjų, ypač vaikų, mato ginklų naudojimo, terorizmo ir kitokio smurto žaizdas. O ką ir besakyti apie tuos, kurie praradę viltį, yra verčiami palikti savo namus, savo gimtąją šalį, ir svetur ieškoti žmogaus vertų gyvenimo sąlygų? Kaip padėti tiems, kuriuos apgavo pigios laimės pranašai, nesugebantiems užmegzti pastovių bendravimo ryšių ir prisiimti atsakomybės už savo dabartį ir ateitį, kurie yra patekę į vienatvės tunelį ir tapę alkoholio ar narkotikų vergais? Ką galvoti apie tuos, kurie renkasi mirtį, manydami, kad šlovina gyvenimą?
Argi galime negirdėti, kad šita džiūgaujanti ir kartu viltį praradusi žmonija garsiai šaukiasi pagalbos? Šiandien Kalėdos. Šiandien ateina į pasaulį „tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų“ (Jn 1,9). „Žodis tapo kūnu ir apsigyveno tarp mūsų“ (Jn 1, 14), skelbia evangelistas Jonas. Šiandien, būtent šiandien, Kristus vėl ateina „pas savuosius“ ir kas jį priima, tampa Dievo vaikais. Kristus mus suteikia galimybę regėti Dievo šlovę ir džiaugtis ta Meile, kuri Betliejuje mums tapo kūnu. Šiandien, taip pat ir šiandien, „mūsų Išganytojas gimė pasaulyje“, nes jis žino, kad mums jo reikia. Nepaisant įvairios pažangos, žmogus liko toks, koks visada buvo – su savo laisve tarp gėrio ir blogio, tarp gyvybės ir mirties. Ir būtent jis savo viduje, kurį Biblija vadina „širdimi“, jis visąlaik trokšta būti „išgelbėtas“. Dabartiniais postmoderniaisiais laikais jam turbūt dar labiau reikia Išganytojo, nes sudėtingesne tapo visuomenė, kurioje žmogus gyvena, ir didesni pavojai gresia jo asmeniniam ir moraliniam integralumui. Kas gi kitas gali jį apginti, jei ne Tasai, kuris taip labai myli, kad net savo vienatinį Sūnų, pasaulio Išganytoją, paaukoja ant kryžiaus?
„Salvator noster“, Kristus yra ir šiuolaikinio žmogaus Išganytojas. Kas įtikinamai skelbs šią vilties žinią visame pasaulyje? Kas stengsi, kad būtų pripažįstama, ginama ir ugdoma, kiekvieno vyro ir moters orumą gerbianti integrali žmogaus asmens gerovė, kuri taip pat yra ir taikos sąlyga? Kas padės suprasti, kad gera valia, protingumu ir nuosaikumu yra įmanoma išvengti didėjančių nesutarimų, o taip pat teisingai juos išspręsti? Labai susirūpinęs šią šventės dieną galvoju apie Artimuosius Rytus, slegiamus daugybės rimtų krizių ir konfliktų, ir linkiu, kad atsivertų teisingos ir pastovios taikos perspektyvos, gerbiančios to regiono tautų neginčijamas teises. Į Betliejaus dieviškojo Kūdikio rankas sudedu izraeliečių ir palestiniečių dialogo atnaujinimo ženklus, matytus šiomis dienomis, ir viltį, jog dialogas bus tęsiamas. Tikiu, kad išliks gyvas ir vystysis, tiek daug aukų, materialinių nuostolių ir netikrumo patyręs demokratiškas Libanas, kad jis bus atviras kultūrų ir religijų dialogui. Kreipiuosi į visus, kieno rankose yra Irako likimas, kad liautųsi šalį kraujyje paskandinęs smurtas ir kad kiekvienam piliečiui būtų garantuotos normalaus gyvenimo sąlygos. Meldžiu Dievą, kad kovojantieji Šri Lankoje išgirstų šalies gyventojų troškimą sulaukti broliškos ir solidarios ateities; kad Darfure ir kitur Afrikoje pasibaigtų brolžudiški konfliktai ir kuo greičiau būtų užgydytos to žemyno kūne kraujuojančios žaizdos, kad sustiprėtų susitaikinimo, demokratijos ir pažangos kūrimo procesas. Dieviškasis Vaikelis, Taikos Kunigaikštis, ir Europoje, ir Lotynų Amerikoje, teužgesina visus įtampos židinius, keliančius pavojų pasaulio ateičiai.
„Salvator noster“: tai yra mūsų viltis, tai žinia, kurią Bažnyčia skelbia šių metų Kalėdų dieną. Vatikano II Susirinkimas primena, kad Dievo Sūnus, įsikūnijimu tarsi susijungė su kiekvienu žmogumi (GS 22). Dėl to, kaip sakė popiežius šventasis Leonas Didysis, Galvos gimimo šventė yra ir viso kūno gimimo šventė. Betliejuje gimė krikščioniška tauta, mistinis Kristaus kūnas, kurio visus narius tarpusavy sieja visiškas solidarumas. Mūsų Išganytojas gimė visiems. Turime jį skelbti ne tik žodžiais, bet taip pat visu savo gyvenimu, mūsų bendruomenės turi pasauliui duoti vienybės ir atvirumo, brolybės ir atlaidumo, vieni kitų priėmimo ir tarnavimo vieni kitiems, tiesos, teisingumo ir meilės liudijimą.
Kristaus išgelbėta bendruomenė. Tokia yra esmės Bažnyčios, kurią maitina Kristaus Žodis ir Eucharistinis Kūnas. Tik atrasdama gautas dovanas, Bažnyčia gali visiems liudyti Kristų Išganytoją. Tai ji daro aistringai ir entuziastingai, gerbdama visas kultūrines ir religines tradicijas. Tai ji dar su džiaugsmu, žinodama, kad Tasai, kurį ji skelbia, nesumenkina nieko kas yra tikrai žmoniška, bet visa išaukština ir sukilnina. Kristus mūsų neišvaduoja iš mūsojo žmogiškumo, bet išvaduoja per žmogiškumą. Kristus mūsų neišvaduoja iš pasaulio, bet jis atėjo į pasaulį, kad per jį pasaulis būtų išgelbėtas. (Jn 3, 17).
Brangieji broliai ir seserys, kur jūs bebūtumėte, jus visus tepasiekia džiaugsmo ir vilties žinia: Dievas tapo žmogui Jėzuje Kristuje, gimė iš Mergelės Marijos ir šiandien atgimsta Bažnyčioje. Jis visiems atneša Dangaus Tėvo meilę. Jis yra pasaulio Išganytojas. Nebijokite, atverkite jam širdis, priimkite jį, kad visi džiaugtumės jo meilės ir taikos karalyste. Džiugių Kalėdų!
(Vatikano radijas, 2006-12-25)