Pranciškoniška pasauliečių akademija, tai nauja nevyriausybinė švietimo įstaiga, veikianti Vakarų Lietuvoje, kurią pernai rudenį įkūrė pasauliečiai pranciškonai. Bendra žmogiškomis, krikščioniškomis ir pranciškoniškomis gyvenimo vertybėmis paremtas neformalus suaugusiųjų ir jaunimo ugdymas yra pagrindinė šios Akademijos misija. Akademijos paskaitos yra skirtos ne tik Pasauliečių pranciškonų ordino nariams, bet atviros ir visiems besidomintiems. Pranciškoniškos pasauliečių akademijos direktorę Aldutę Šeduikienę kalbino Agnė Pociūtė.

A.Pociūtė: Kas yra Pranciškoniška pasauliečių akademija?

A.Šeduikienė: Viešoji įstaiga, skirta neformaliam ugdymui. Tiek ordino narių, tiek atvira visuomenei per viešas paskaitas. Ordino narių ugdymui programos dar kuriamos.

A.P.: Iš kur kilo Akademijos idėja?

A.Š.: Idėja atėjo su Telšių brolijos ministro Modesto Žadvydo atsiradimu ordine. Jis liudijo, kad nelabai norėjo būti išrinktas ministru. Bet išrinktas sutiko ir pasakė: „Dabar laikykitės“. Išties vadinamasis „trečiasis“ ordinas buvo visai apmiręs, žmonės tradiciškai meldėsi. Nors tai nėra blogai, bet gyvybės nebuvo. Ordinas buvo visiškai nepatrauklus, visiškai be veido. O pasauliečiai pranciškonai turi būti veikūs, atviri Bažnyčiai, tarnaujantys Bažnyčiai ir pilietinei visuomenei. Aš tvirtai įsitikinusi, kad negalima apsiriboti vien Bažnyčia. Todėl Akademijoje yra dvi linijos: ordino ugdymas ir atvirumas visuomenei. Dalyvavę rudens sesijos konferencijose turbūt buvo suintriguoti tuo, kad pristatoma tema pateikiama ne vien bažnytiškai, bet filosofiniu ir teologiniu požiūriais. Tai pritraukia ir, manau, ateityje pritrauks gausesnę auditoriją.

A.P.: Man šiek tiek paradoksaliai skamba pavadinimas „pranciškoniška akademija“. Kiek žinau šv. Pranciškų, jis labiau vertino nusižeminimą, paprastumą, o mokslo dalykai jam buvo svetimi.

A.Š.: Manau, kad Dievas veikia kiekviename laikmetyje savaip, per savo pateptuosius, išrinktuosius žmones. Tame laike, kada akademiškumas kaip tik buvo įsigalėjęs, Pranciškus buvo paliestas labai stipria Viešpaties meilės ugnim. Meilė akademizmą pastatė antroje vietoje. Tame laikmetyje Pranciškus būtent toks buvo reikalingas. Jis buvo Dievo balsas, šauklys, ir jo poveikis mums išlieka iki šiol. Tačiau kaip Dievas visada lieka šiek tiek paslaptimi – taip ir Pranciškaus charizma. Jo posakis, užrašytas ir Palangos bažnyčioje: „Dievas mano ir viskas mano“, ir tai, jog mes paveiksluose jį matome vaizduojamą su Šv. Rašto knyga rankose, – yra ta netiesiogiai liudijama pilnatvė. Šv. Raštas kaip Dievo Apreiškimo knyga susemia savin visą geriausią pasaulio išmintį, kuri yra ir knygose, ir mene, ir filosofijoje, ir žmogaus veržimesi į Dievą, tiesos ieškojime. Visa tai yra, nes Viešpats yra Logos. Jis nėra kažkokia energija, bet Logos. Tame Logos žmogus nori būti, Jame dalyvauti. Tikrai tikiu, kad filosofiniais traktatais autoriai, sąžiningai ieškodami tiesos, anksčiau ar vėliai ateina iki Dievo, iki Šventojo Rašto, Apreiškimo. Susitikimas su Dievu, aišku, vyksta labai individualiai kiekviename iš mūsų, pačiais įvairiausiais keliais, ir mes dažnai nesuvokiame – kaip Dievas mus veda.

A.P.: Pranciškoniška pasauliečių akademija gyvuoja jau pusę metų. Ar išsipildė svajonės, kurias turėjote kurdami Akademiją?

A.Š.: Sakyčiau, kažkaip net nejauku, kad jos pildosi su kaupu. Bent mums, kurie tikime Akademijos idėja. Viskas vyksta labai sklandžiai. Susibūrus bendraminčių, tikinčių Akademijos – pranciškoniškos ir pasaulietiškos – idėja,   branduoliui,  viskas pradėjo suktis labai sklandžiai ir labai greitai. Pasirašėme bendradarbiavimo sutartis su Klaipėdos universiteto Menų fakultetu, labai greit atsiliepė lektoriai, žymūs žmonės, filosofai, žmonės susidomėjo. Akademijos idėją palaiko Telšių vyskupas Ekscelencija Jonas Boruta. Pusė metų yra ne daug. Norisi tikėti, kad veikla įsisiūbuos vis labiau. Viešos paskaitos universitete yra tik maža dalis planų, kuriuos akademija puoselėja.

A.P.: Tai kokia jūsų ateities vizija? Kokią matysime Akademiją po metų ar dviejų?

A.Š.: Planuojame ir uždaresnio pobūdžio veiklą paties Pasauliečių pranciškonų ordino viduje. Dauguma dabartinių ordino narių – jau senyvo amžiaus žmonės. Labai norisi, kad į jį ateitų naujos jėgos, jauni žmonės, inteligentija, kad jie susidomėtų ir norėtų būti šiame ordine. Norisi, kad ordino nariams suformuotos programos būtų įdomios, patrauklios. Šv. Pranciškus yra patrauklus ir vertas dėmesio. Taip pat pasaulis yra vertas dėmesio kaip Dievo kūrinys. Norisi dalyvauti visame, kas yra geriausia ir aktyviai veikti. Manau, kad tai – ne vien ordino, bet ir Bažnyčios misija.

A.P.: Akademijoje yra ir jaunimo skyrius. Kokios jūsų vizijos jaunimui?

A.Š.: Jaunimas tikrai nenuvylė. Buvo puiki stovykla – Žiemos akademija krikščioniškam jaunimui Šventojoje. Mane stipriai palietė netikėtas vienos merginos liudijimas, jog ji pasigedo mūsų – vyresnių žmonių. Aš dažnai bijodavau, kad jaunimas vengia bendro buvimo su vyresnio amžiaus žmonėmis. O Dievo Dvasia išties veikia vienybės linkme. Į jaunimo veiklą visada buvo dedamos didžiausios viltys. Manau, kad tai pasiteisina. Džiaugiamės, kad Akademijoje turime patyrusį Bažnyčios veikloje jaunimą. Dar galima paminėti, kad yra kiti skyriai, kurie nepradėjo veikti. Tai – knygų apie pranciškoniškąjį dvasingumą leidyba, tezių ar ištisų paskaitų leidimas. Nesame labai kuklūs, turime vilčių, kad pavyks užmegzti ryšius ir su panašaus pobūdžio pasaulio bendruomenėmis. Aišku, pradžioje reikia rėmėjų. Turime paramos gavėjo statusą ir laikomės tik iš paramos. O pinigai reikalingi lektorių honorarams, salės nuomai, – galima įsivaizduoti, kiek viskas kainuoja.

A.P.: Kaip jūs, Aldute,  įsitraukėte į Akademijos veiklą?

A.Š.: Turėjau įdomią ir netikėtą vidinę dvasinę patirtį. Daugelį metų neapsisprendžiau dėl dvasinio kelio, važinėjau į įvairias bendruomenes, vienuolijas norėdama kažkur pritapti, pasišvęsti Bažnyčiai konkrečiu būdu. Ir manyje užgimė troškimas prašytis į Pasauliečių pranciškonų ordiną. Tai buvo labai įdomi situacija. Įvyko dvigubas apsisprendimas. Aš pasakiau ordinui: „Taip“, o mano broliai ir sesės buvo atvažiavę prašyti, kad dalyvaučiau Akademijos veikloje. Jei tai nebūtų Dievo valia, nebūčiau sutikusi. Džiaugiuosi Viešpaties vedimu, kad Jis sutvarkė viską reikiama eile: pirmiausia pasižadėjau pranciškoniškam keliui, po to buvau prašoma darbuotis Akademijoje.

A.P.: Dėkoju už atvirumą.

(Lietuvos Pranciškoniškojo jaunimo leidinys „Tik ėjimas“, 2006, Nr. 18)